VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines.
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. (daugelyje šaltinių nurodyta gimimo data 1921 m. rugpjūčio 10 d.) Marijampolės apskrities Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano Lukšos (1864–1947) ir Onos Vilkaitės-Lukšienės (1886–1960) šeimoje. Mokėsi Mozūriškių pradinėje mokykloje, Veiverių progimnazijoje. 1940 m. baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino atsišaukimus, antisovietinę literatūrą. 1941 m. birželio 6 d. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta data 1941 m. birželio 5 d.) Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR NKVD kalėjime Nr. 1 (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas). Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, 1941 m. birželio 24 d. iš kalėjimo buvo išlaisvintas Birželio sukilimo dalyvių. Išėjęs iš kalėjimo toliau studijavo architektūrą Kauno universitete, dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, priklausė organizacijai „Lietuvių frontas“.
1944 m. vasarą, Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Lukša įsitraukė į Lietuvos išlaisvinimo tarybos (LIT) veiklą. 1945 m. balandžio pradžioje Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Kauno skyriui susekus ir suėmus daugelį aktyviausių LIT narių, įsijungė į Lietuvos partizanų sąjūdį. 1945 m. pabaigoje įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas, buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, redagavo ir leido laikraščius „Kovos keliu“, „Laisvės žvalgas“. Aktyviai dalyvaudamas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje, demaskavo MGB agentą-provokatorių Juozą Albiną Markulį-Erelį.
Būdamas ginkluoto pasipriešinimo dalyviu, J. Lukša kurį laiką nenutraukė legalaus gyvenimo. Jis bandė tęsti studijas Kauno universitete, 1946‒1947 m. pasivadinęs Juozu Adomaičiu ir pateikęs sufabrikuotus dokumentus, buvo pradėjęs studijuoti architektūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute. Galutinai į pogrindį J. Lukša pasitraukė 1946 m. pradžioje. Veikdamas Lietuvoje, keletą kartų vykdamas į užsienį, naudojo daug slapyvardžių: Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, S. Mykolaitis, Daumantas.
1947 m. sausio 12 d. J. Lukša-Skirmantas buvo paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu, 1947 m. pavasarį kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, susitiko su rezistencinių organizacijų atstovu Jonu Deksniu-Hektoru, perdavė jam Lietuvos partizanų kreipimąsi į užsienyje veikusias lietuvių organizacijas. J. Deksnys J. Lukšai ir J. Kriščiūnui įteikė Lietuvos rezistencijos vadovybei skirtą Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo Stasio Lozoraičio Pro memorią bei nedidelę finansinę paramą. Pirmojo išvykimo į užsienį metu, J. Lukša ir J. Krikščiūnas parašė laišką Amerikos lietuvių tarybai, atsakomąjį laišką S. Lozoraičiui.
1947 m. gruodžio mėn. J. Lukša-Skrajūnas drauge su Kazimieru Pypliu-Audroniu antrą kartą prasiveržė pro „geležinę uždangą“. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais, jis lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. 1948 m. liepos mėn. Vakarų Vokietijoje, Baden Badene susitiko su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininku prelatu Mykolu Krupavičiumi, VLIK´o nariais Vaclovu Sidzikausku, prof. Juozu Brazaičiu, Steponu Kairiu (Juozu Kaminsku) bei kitais lietuvių išeivijos atstovais, kuriems nušvietė padėtį okupuotoje Lietuvoje, suteikė informaciją apie partizanų kovas, sovietų represinių struktūrų vykdytą terorą.
1948 m. pabaigoje J. Lukša apsigyveno Paryžiuje. Siekdamas išvengti sovietų saugumo agentų demaskavimo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, gyveno svetima pavarde, turėjo dokumentus išduotus Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) pavarde, anketose ir kt. dokumentuose nurodydavo, kad jo tautybė ne lietuvis, o lenkas. Tikrąją pavardę ir vardą J. Lukša slėpė ir nuo dalies lietuvių išeivių, kuriems dažniausiai prisistatydavo Skrajūno slapyvardžiu. Gyvendamas Paryžiuje, J. Lukša mokėsi Prancūzijos, vėliau – JAV žvalgybos mokyklose, parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. Juozo Daumanto slapyvardžiu pasirašyta knyga apie Lietuvos partizanų kovas 1944‒1948 m. pirmą kartą buvo išleista 1950 m. JAV, Čikagoje. Leidimą finansavo Lietuvių katalikų spaudos draugija, prie leidimo daug prisidėjo J. Lukšos bičiulis Petras Vilutis.
1948 m. vasarą J. Lukša susipažino su Nijole Bražėnaite. 1950 m. liepos 23 d. Vakarų Vokietijoje Tiubingeno m. įvyko jų vestuvės. Jaunavedžius sutuokė prelatas M. Krupavičius, vestuvių vaišės organizuotos Tiubingeno pilies restorane.
Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 1949 m. spalio 14 d. įsakymu J. Lukšai-Skrajūnui suteiktas laisvės kovotojo partizano kapitono laipsnis. Tos pačios dienos įsakymu jis paskirtas LLKS atstovu užsieniui.
1950 m. spalio 3 d. J. Lukša-Skrajūnas (Skirmantas) drauge su žvalgybos mokykloje parengtais desantininkais Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktas Trumpiu-Ryčiu nusileido parašiutu Tauragės apylinkėse Tyrelių miške ir toliau dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime. LLKS Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 4, jis buvo paskirtas LLKS Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. gruodžio mėn. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat jis buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. vasario 16 d. J. Lukšai-S. Mykolaičiui buvo suteiktas laisvės kovotojo partizano majoro laipsnis.
Nuo 1950 m. pabaigos sovietų saugumas intensyviai vykdė J. Lukšos paiešką. Keli tūkstančiai kareivių nuolat šukavo Alytaus, Jiezno, Kazlų Rūdos, Prienų, Simno rajonus, buvo stebima oro erdvė, kontroliuojamas radijo ryšys, kruopščiai tikrinami į užsienį siunčiami laiškai. 1951 m. pavasarį saugumiečiai suėmė ir privertė bendradarbiauti Joną Kukauską-Gardenį, kuris su J. Lukša mokėsi toje pačioje žvalgybos mokykloje ir 1951 m. balandžio mėn. buvo nuleistas Lietuvoje su kita desantininkų grupe. Neįtardamas, kad J. Kukauskas gali būti užverbuotas, J. Lukša ryžosi su juo susitikti. 1951 m. rugsėjo 4 d., atvykęs į susitikimą Kauno rajono miške ties Pabartupio kaimu, pateko į pasalą ir žuvo. Bendražygį išdavęs ir jo likvidavimo operacijoje dalyvavęs J. Kukauskas, vadovaujantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. liepos 6 d. nutarimu buvo atleistas nuo „baudžiamosios atsakomybės už praeityje įvykdytus nusikaltimus“.
Juozo Lukšos vardu pavadintos gatvės Kaune, Prienuose, Garliavoje, jo vardas suteiktas Garliavos gimnazijai. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. Dekretu Juozas Lukša-Daumantas (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 2000 m. J. Lukšos žūties vietoje Kauno rajone Pabartupio kaime pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklas (skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Algimantas Mikėnas). 2008 m. vasario 13 d. J. Lukšos žūties vieta paskelbta kultūros paminklu. 2011 m. rugpjūčio mėn. Juozo Lukšos vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų mokymo centras.
Apie J. Lukšą parašyta ne viena knyga, sukurta keletas dokumentinių filmų. 2004 m., remiantis istoriniais faktais, pastatytas Jono Vaitkaus režisuotas vaidybinis filmas „Vienui Vieni“.
