Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.

Paroda “Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944–1954 m.”

1. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Ukrainoje

Lietuvių ir ukrainiečių ginkluota kova už savo šalių Laisvę ir Nepriklausomybę įkvėpė ateities kartas ilgus dešimtmečius priešintis okupantui, 1990–1991 m. išsivaduoti iš sovietų priespaudos, o 2014 m. prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą – atremti agresiją.

Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., bet pavieniai partizanai veikė ir vėliau. 1946 m. birželio 6 d. įkurta vieninga pasipriešinimo organizacija – Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS), 1949 m. vasario mėn. pavadinta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS). LLKS Taryba 1949 m. vasario 16 d. priėmė deklaraciją, skelbusią lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.

Pasipriešinimas sovietų valdžiai Ukrainoje prasidėjo nuo pat jos įvedimo 1922 m. ir truko iki 1954 m., tačiau nedidelės grupės bei pavieniai sukilėliai veikė iki 1960 m. Organizuotam ginkluotam pasipriešinimui vadovavo 1942 m. spalio 14 d. įkurta Ukrainiečių sukilėlių armija (UPA). 1944 m. liepos 11 d. buvo sudaryta politinė vadovybė – Ukrainos Vyriausioji Išlaisvinimo Rada, koordinavusi pasipriešinimo judėjimą. Rada priėmė politinę platformą ir universalą (kreipimąsi į Ukrainos žmones), deklaravusius siekį sukurti nepriklausomą suvienytą Ukrainos valstybę.

Kovotojai už Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvoje vadinami partizanais, o Ukrainoje – sukilėliais.

2. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių veikimo teritorija ir karinė struktūra

Lietuvių partizanai veikė beveik visoje Lietuvoje, išskyrus kai kurias Vilniaus ir Klaipėdos kraštų apskritis. Veiklos teritorija apėmė apie 60 tūkst. km², joje gyveno apie 2 mln. žmonių. Ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 100 tūkst. partizanų, ryšininkų ir rėmėjų, partizanų gretose kovojo apie 50 tūkst. kovotojų.

Lietuvos partizanų karinė teritorinė struktūra susiklostė 1944–1948 m. ir buvo įteisinta LLKS statute, priimtame 1949 m. vasario mėn. Smulkūs partizanų būriai buvo apjungti į stambesnius junginius: tėvūnijas, rinktines, apygardas, o apygardos sujungtos į tris sritis: Pietų Lietuvos, Rytų Lietuvos ir Vakarų Lietuvos. 1947–1948 m. Latvijoje veikė jungtinis lietuvių ir latvių partizanų būrys.

Ukrainiečių sukilėliai veikė vakariniuose ir dalinai centriniuose Ukrainos regionuose. Veiklos teritorija apėmė 150 tūkst. km², joje gyveno apie 15 mln. žmonių. UPA gretose veikė daugiau kaip 100 tūkst. kovotojų. Ukrainos sukilėlių karinė teritorinė struktūra susiformavo 1943 m. balandžio – gruodžio mėn. Smulkūs kariniai vienetai buvo apjungti į stambesnius junginius, organizuotos generalinės karinės apygardos „UPA-Vakarai“, „UPA-Šiaurė“, „UPA-Pietūs“ ir nebaigta formuoti „UPA-Rytai“ bei įkurtas UPA Generalinis karinis štabas. Pagrindiniais UPA kariniais vienetais buvo šimtinės (kuopos), kurias sudarydavo 3–4 būriai. Iš šimtinių buvo sudaromi batalionai, kuriuose būdavo po 300–800 sukilėlių.  

3. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių vyriausioji vadovybė

Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė pradėta formuoti 1944 m. 1946 m. liepos mėn. buvo sudarytas BDPS pavaldus Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas. 1949 m. vasario mėn. išrinkta vieninga vadovybė – LLKS Taryba, Prezidiumas, suformuotas gynybos pajėgų štabas. Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, o jo pavaduotojais paskirti Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Leonas Grigonis-Užpalis. 1950 m. A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaracijas, kuriomis pripažino, kad J. Žemaitis-Vytautas 1949–1954 m., A. Ramanauskas-Vanagas 1954–1957 m. buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovai.

Ukrainos sukilėlių kovai vadovavo UPA Generalinis karinis štabas ir vyriausieji vadai: 1943 m. gegužės–lapkričio mėn. – Dmytro Kliačkivskyj-Klym Savur (Дмитро Клячківський – «Клим Савур»), 1943–1950 m. – Roman Šuchevyč-Taras Čuprynka (Роман Шухевич – «Тарас Чупринка»), 1950–1954 m. – Vasyl Kuk (slap. Koval, Lemiš) (Василь Кук – «Коваль», «Леміш»). Ukrainos Vyriausiajai Išlaisvinimo Radai 1944–1945 m. vadovavo Prezidentas Kyrylo Osmak-Marko Horianskyj (Кирило Осьмак-«Марко Горянський»), sovietų saugumui jį suėmus, Rada veiklą tęsė užsienyje.

4. Moterys Lietuvos ir Ukrainos ginkluotame pasipriešinime

Dauguma ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo vyrai. Tačiau Lietuvos ir Ukrainos moterys taip pat aktyviai dalyvavo Laisvės kovose ir jų istorijoje jos paliko įspūdingų drąsos, ištvermės, atkaklumo ir pasiaukojimo pavyzdžių.

Moterys Lietuvos partizanų daliniuose ėjo įvairias pareigas: tvarkė dokumentus, rūpinosi spauda, buvo atsakingos už žvalgybinės informacijos rinkimą, tvarkė ūkio reikalus, finansus, gamino valgį, skalbė ir tvarkė drabužius, dirbo medicinos seserimis. Partizanės taip pat dalyvavo kovinėse ir kitose operacijose, kuriose nemažai jų žuvo. Daug merginų ir moterų buvo partizanų ryšininkėmis ir rėmėjomis. Jos palaikydavo ryšius tarp partizanų dalinių, organizuodavo susitikimus ir ryšio punktus, perduodavo žinias ir dokumentus. Rėmėjos savo ūkiuose įrengdavo slėptuves partizanams, aprūpindavo partizanus maistu, drabužiais, medikamentais, kitais daiktais, platino partizanų spaudą. Partizaniniame kare Lietuvoje dalyvavo apie 4,5 tūkst., žuvo daugiau kaip 600, sovietų saugumo buvo suimta apie 2,7 tūkst. moterų.

Ukrainiečių moterys ėjo įvairias pareigas sukilėlių junginiuose, veikė vidaus saugumo tarnyboje, dalyvavo karinėse operacijose. Ant jų pečių laikėsi plačiai išsiplėtojusi ryšių sistema. Moterys leido ir platino sukilėlių spaudą. Tačiau svarbiausia jų veikla buvo medicinos srityje. Jos teikė pirmąją medicininę pagalbą, bunkeriuose kūrė sukilėlių ligonines, atokiuose kaimuose organizavo sukilėlių reabilitaciją po sunkių mūšių. Moterys taip pat aprūpindavo sukilėlius maisto produktais, vaistais, rūpinosi jų buitimi.

5. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių simbolika

Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių  karinės struktūros veikė pagal reguliariosios kariuomenės organizavimo principus. Jos turėjo himnus, šūkius, simboliką, apdovanojimų sistemas, leido spaudą ir įvairius leidinius, kovotojai dėvėjo karines uniformas su skiriamaisiais ženklais.

Lietuvos partizanų šūkis buvo „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“, ženklas – LLKS Tarybos 1949 m. rugpjūčio mėn. patvirtintas juodas Vyčio kryžius su raudonu apvadu žalio rombo fone. Kai kurie daliniai turėjo savo himnus, vėliavas. Partizanai dėvėjo karines uniformas su skiriamaisiais ženklais. Jų simbolikoje vyravo Lietuvos valstybės simboliai: Vytis, Gediminaičių stulpai, Vyčio kryžius, Trispalvė. Partizanų apdovanojimus sudarė trijų rūšių bei trijų laipsnių Laisvės Kovos Kryžius, pasižymėjimo ženklai, padėkos. Aukščiausias partizano įvertinimas buvo Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas, kuris buvo suteiktas 8 partizanams.

Ukrainos sukilėlių šūkis buvo Ukrainos 1917–1921 m. išsivaduojamojo judėjimo kovotojų pasisveikinimas: „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“ UPA skiriamasis ženklas ir svarbiausias atributas buvo Tridantis, himnas – Ukrainiečių nacionalistų organizacijos (OUN) maršas „Mes gimėme didžią valandą“ (ukrainietiškai – «Зродились ми великої години»). UPA daliniai naudojo  dvispalvę raudonos ir juodos spalvų vėliavą.

Sukilėlių apdovanojimų sistemą sudarė I-ojo ir II-ojo laipsnių auksinis ir sidabrinis bei  bronzinis (be laipsnių) Kovinių Nuopelnų Kryžius, įteikiamas už karinius nuopelnus, bei Nuopelnų Kryžius, įteikiamas už civilinius ir karinius nuopelnus. Auksiniu Kovinių Nuopelnų Kryžiumi 1944–1952 m. buvo apdovanoti 103 sukilėliai.

6. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių taktika ir kovos veiksmai

Pirmaisiais pokario metais lietuvių ir ukrainiečių kovotojai vykdė aktyvias puolamąsias operacijas prieš sovietų okupantus. Vėliau perėjo nuo atviros ginkluotos prie pogrindžio kovos.

Lietuvos partizanai užpuldavo ir trumpam užimdavo miestelius, rengdavo pasalas Raudonosios armijos daliniams, vykdydavo kitas puolamąsias operacijas bei specialias akcijas prieš okupacinę administraciją, sovietinius-partinius aktyvistus ir kitus kolaborantus. 1945 m. gegužės 16–17 d. Alytaus apskrityje Kalniškės miške įvyko vienas didžiausių mūšių. 100–120 partizanų stojo į kovą su kelis kartus gausesnėmis SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pasienio kariuomenės pajėgomis. Kautynėse žuvo daugiau kaip 40 partizanų, jie nukovė kelis šimtus NKVD karių. 1945 m. gruodžio 15 d. Merkio rinktinės partizanai užpuolė Merkinę, užėmė NKVD būstinę ir kalėjimą, valsčiaus įstaigą, paštą. Po 3 valandas trukusių kautynių partizanai pasitraukė. Nuo 1946 m. partizanai, tausodami jėgas ir rengiantis ilgalaikiam neginkluotam pasipriešinimui, ėmė vengti susidūrimų su sovietų armija ir palaipsniui perėjo prie pogrindžio veiklos. Pavienės partizanų grupės mėgino prasiveržti į Vakarus. 1949 m. rugpjūčio mėn. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai išžygiavo į Lenkiją, iš kur planavo patekti į JAV okupacinę zoną Vokietijoje, bet žygis nepavyko. Partizanų vadovybė palaikė ryšius su lietuvių politiniais centrais Vakaruose ir informavo pasaulį apie Lietuvos Laisvės kovą. 1947 m. gruodžio mėn. BDPS įgaliotiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis išvyko į Vakarus, susisiekė su lietuvių politiniais centrais ir suderino kovojančios Lietuvos atstovavimo užsienyje bei vadovavimo rezistencijai klausimus, išvežė į Vakarus dokumentus apie padėtį Lietuvoje, sovietų valdžios represijas ir Laisvės kovas. Partizaniniame kare Laisvės kovotojai nukovė apie 4 tūkst. sovietų saugumo, vidaus reikalų sistemos ir vidaus kariuomenės darbuotojų bei karių, 1,3 tūkst. stribų, sovietinių ir partinių aktyvistų.

Pirmaisiais pokario metais Ukrainoje vyko įnirtingos sukilėlių kovos su sovietų okupantais. Sukilėliai turėjo nemenką kovos su naciais ir sovietiniais partizanais per Antrąjį pasaulinį karą patirtį. Buvo gerai ginkluoti, turėjo mažo ir vidutinio kalibro minosvaidžius, lengvąsias patrankas, tankus, karinės technikos remonto dirbtuves bei karinio techninio aprūpinimo sistemą. Sukilėliai dažnai atakuodavo okupacinės administracijos centrus, stodavo į kautynes su Raudonosios armijos ir vidaus kariuomenės daliniais, puldavo karinius sandėlius, geležinkelio ir pramonės objektus, užminuodavo ir sprogdindavo geležinkelius bei geležinkelio tiltus, gadindavo telefono-telegrafo linijas, užimdavo gyvenvietes, kontroliavo kai kurias teritorijas. 1944 m. balandžio 21–24 d. Voluinėje, netoli Hurby kaimo įvyko vienas didžiausių mūšių, kuomet 5 tūkst. sukilėlių  kovėsi su 6 kartus didesnėmis NKVD bei Raudonosios armijos pajėgomis. Kautynėse žuvo apie 100 sukilėlių, jie nukovė apie 2 tūkst. priešo karių. Stiprėjant okupanto puolimui ir sukilėliams patiriant vis daugiau nuostolių, pradėta vengti didesnių kautynių, o nuo 1946 m. palaipsniui pereita prie pogrindžio kovos. Sukilėliai rengė sėkmingus reidus į užsienio šalis, kur skleidė žinią apie savo kovą. 1946 m. jie pasiekė Čekoslovakiją, 1947 m. – Vakarų Vokietiją ir Austriją, 1949 m. – Rumuniją. 1950 m. nedidelis sukilėlių būrys per Baltarusiją  mėgino patekti į Lietuvą, bet saugumo pajėgų Baltarusijoje buvo išblaškytas, keli kariai žuvo, kiti grįžo atgal į Ukrainą. Paskutinis sukilėlių susirėmimas su sovietų saugumo pajėgomis įvyko 1960 m. balandžio 14 d. Ternopilio srityje. Kovodami už Ukrainos Laisvę sukilėliai nukovė apie 30,7 tūkst. ginkluotų okupantų.

7.  Lietuvių ir ukrainiečių Laisvės kovų slopinimas

Lietuvių ir ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo slopinimui komunistinis režimas metė dideles saugumo ir vidaus reikalų sistemų, kitų represinių struktūrų pajėgas, veikiančios armijos dalinius.

Lietuvoje, kovai su lietuvių partizanais, 1945 m. vasarą buvo dislokuota apie 20 tūkst. SSRS NKVD vidaus kariuomenės 4-osios divizijos karių. Su partizanais 1944–1954 m. taip pat kovojo daugiau kaip 20 tūkst. naikinamųjų batalionų karių (stribų). 1946 m. sovietų saugumas kovos su partizanais stiprinimui į Lietuvą iš Ukrainos perkėlė saugumo majorą A. Sokolovą. Jam buvo iškelta užduotis Lietuvoje suorganizuoti agentų-smogikų grupes, kokios jau veikė Ukrainoje. Šių specialių grupių agentai įsiskverbdavo į ginkluoto pasipriešinimo kovotojų gretas ir juos likviduodavo, Laisvės kovotojų vardu rengdavo teroristinius išpuolius prieš gyventojus ir pan. 1952 m. pradžioje Lietuvoje veikė 6 agentų-smogikų grupės, jose buvo apie 80 agentų. Jie  nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę daugiau kaip 200 partizanų, nužudė apie 60 civilių gyventojų, dėl jų veiklos buvo suimta beveik 5 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų. Sovietų saugumas prieš partizanus naudojo ir kitas agentūrines priemones: verbavo agentus tarp pogrindžio dalyvių ir juos rėmusių gyventojų, agentus infiltruodavo į pasipriešinimo dalyvių gretas, rengė partizanų išaiškinimo, suėmimo ir likvidavimo operacijas. 1951 m. ginkluoto pogrindžio dalyvius sekė ir šnipinėjo apie 27,7 tūkst. sovietų saugumo agentų.  

Pirmaisiais pokario metais lietuvių ginkluotas pasipriešinimas slopintas dažniausia kariniais veiksmais, per karines operacijas apsupant didelius miškų ar kaimų plotus ir naikinant tose teritorijose buvusius partizanų dalinius. Vėliau pradėtos rengti karinės-čekistinės operacijos: ieškomos partizanų dislokavimosi vietos, aptikus – rengtos pasalos, persekiojimas ir naikinimas. Kariuomenės pajėgos naudotos tik per didesnes akcijas. Siekiant palaužti lietuvių pasipriešinimą okupacijai, sovietų režimas persekiojo, kalino, trėmė, kankino ir žudė rezistencijos dalyvius, rėmėjus ir kitus gyventojus. Partizaniniame kare žuvo apie 20 tūkst. kovotojų, apie 18 tūkst. partizanų, ryšininkų ir rėmėjų paimta į nelaisvę arba suimta. Masinio teroro ir represijų aukomis tapo apie 320 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Ukrainą slenkant frontui ukrainiečių ginkluotą pasipriešinimą pradėjo malšinti didelės Raudonosios armijos 1-ojo ir 2-ojo Ukrainos frontų pajėgos, vėliau – kiti veikiančios armijos daliniai. Kovai su UPA 1944 m. pavasarį Vakarų Ukrainoje dislokuota apie 31,5 tūkst. NKVD vidaus kariuomenės karių, 1947 m. – 5 vidaus kariuomenės divizijos. Plačiai naudotos kitos represinių struktūrų pajėgos, agentai, provokatoriai. 1945 m. vasarą prieš UPA veikė 156 specialiosios agentų-smogikų grupės, kuriose buvo apie 1,8 tūkst. agentų.

Pirmaisiais pokario metais prieš sukilėlius rengtos didelės ir ilgalaikės karinės operacijos, panaudojant tankus, žvalgybai – lėktuvus, bombarduojant sukilėlių bazes ir stovyklavietes. 1945 m. balandžio – gegužės mėn. Stanislavo (dabar – Ivano-Frankivsk) srityje, Karpatų kalnuose, trimis etapais vykdyta plataus masto karinė-čekistinė operacija, kurioje dalyvavo iki 11 tūkst. karių. Sovietų saugumo duomenimis per ją žuvo apie 2 tūkst. sukilėlių. Slopindamas ukrainiečių pasipriešinimą okupacinis režimas naudojo masinį terorą ir represijas: kalino, trėmė, kankino ir žudė sukilėlius bei jų rėmėjus. Kovose žuvo apie 150 tūkst. UPA narių ir rėmėjų, virš 130 tūkst. suimta, daugiau 200 tūkst. ištremta. Ukrainoje už pasipriešinimą sovietų valdžiai iš viso represuota apie 0,5 mln.  žmonių.

8. Gyventojų parama lietuvių partizanams ir ukrainiečių sukilėliams

Daugybė Lietuvos ir Ukrainos gyventojų palaikė ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Nepaisydami gresiančios mirties, suėmimo, tremties ar lagerių, teikė jiems prieglobstį ir visokeriopą paramą.

Lietuvos partizanus daugiausia rėmė kaimo gyventojai, kurie juos aprūpindavo maistu, apranga, vaistais, spaudos priemonėmis, kitais būtiniausiais reikmenimis. Partizanai už paaukotas lėšas, maisto produktus ir kitus reikmenis žmonėms išduodavo pakvitavimus. Partizanų rėmėjai savo ūkiuose įrengdavo slėptuves, teikdavo žinias apie stribų, saugumiečių ir kariuomenės dalinių pasirodymą, gydydavo ir slaugydavo sužeistus kovotojus.

Ukrainos sukilėlius rėmė ir kaimo, ir miesto gyventojai, kurie savo namuose vienkiemiuose ir kaimuose įrengdavo bunkerius, o miestuose – konspiracinius butus, slapstė sukilėlius ir jų šeimų narius, aprūpindavo juos maistu, drabužiais, teikdavo žvalgybines žinias, slaugydavo sužeistus kovotojus. Sukilėlius gydydavo vietos gydytojai, kurių daugelis buvo žydai. Maisto produktus, kitus pragyvenimo reikmenis sukilėliai iš gyventojų įsigydavo už piniginius ženklus (kvitus, obligacijas) – „bofonus“, kurių pavadinimas kilo iš ukrainietiškų žodžių „kovos fondas“ (ukrainietiškai – «БОйовий ФОНд») santrumpos. „Bofonai“ buvo platinami iš gyventojų renkant lėšas kovos reikmėms bei naudojami kaip agitacinė priemonė.

9. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių dokumentinis paveldas

Lietuvių ir ukrainiečių kovotojai stengėsi ateities kartoms išsaugoti savo dokumentus. Jie juos saugodavo slaptavietėse, sudėtus į bidonus, metalinius konteinerius užkasdavo į žemę. Kartas nuo karto užkasti bidonai yra randami įvairiose Lietuvos ir Ukrainos vietose. Jie kaip „laiko kapsulės“ byloja apie lietuvių ir ukrainiečių kovotojų pasiaukojimą ir  herojiškumą.

Didžiausia Lietuvos partizanų dokumentų kolekcija saugoma Lietuvos ypatingajame archyve. Ji nuolat papildoma žmonių išsaugotais ar žemėse užkastais ir atsitiktinai surastais partizanų dokumentais.

Ukrainos sukilėlių dokumentinis paveldas saugomas valstybės archyvuose, muziejuose, kitose kultūros ir atminties įstaigose ir nuolat papildomas per paieškas ar atsitiktinai rastais dokumentais. Per pastaruosius 30 metų Ukrainoje rasta keliasdešimt bidonų su OUN ir UPA dokumentais, daugiausia Lvivo ir Ternopilio srityse.  

10. Lietuvių partizanų ir ukrainiečių sukilėlių tradicijos ir Laisvės kovų atmintis

Lietuvos ir Ukrainos žmonės gerbia, brangina ir puoselėja kovotojų už jų Laisvę ir Nepriklausomybę atminimą – statomi paminklai, atliekami istoriniai tyrimai, ieškomi žuvusiųjų palaikai, rengiamos parodos, kuriami filmai ir t. t. Šiuolaikinės Lietuvos ir Ukrainos kariuomenės naudoja pasipriešinimo dalyvių šūkius ir simboliką, palaiko jų karines tradicijas. 

Lietuvoje partizaninis karas įprasmintas, Laisvės kovotojų statusas įteisintas valstybiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos Seimas įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. priėmė įstatymą, nustačiusį, kad Deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. 2010 m. Radviliškio r., Minaičių k., vietoje kur buvo pasirašyta Deklaracija, atidengtas memorialas deklaracijos ir jos signatarų atminimui. Įvairiose Lietuvos vietose pastatyti paminklai partizanams, atminimo ženklai jų gimtinėse, žūties ir palaidojimo vietose, atstatomi partizanų bunkeriai, įrengti pažintiniai maršrutai partizanų takais. Intensyviai vykdomos sovietų saugumo nužudytų partizanų, kurių kūnai slaptai užkasti, palaikų paieškos ir indentifikavimas. Laivės kovų atmintį ir tradicijas ypač puoselėja Lietuvos kariuomenė, nes partizanų kovos yra svarbi jos istorijos dalis.

Ukrainoje įamžinant kovotojų už Laisvę atminimą, pastatyti paminklai ir atminimo ženklai sukilėliams ir jų vadams. Ukrainos ginkluotosios pajėgos palaiko sukilėlių tradicijas, perima jų simbolius. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų marše skamba OUN himno žodžiai. UPA šūkis „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“ tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karių pasisveikinimu, o Rusijai užpuolus Ukrainą – ir viso pasaulio žmonių solidarumo su kovojančia ukrainiečių tauta lozungu. Ukrainos savanorių korpusas „Dešinysis sektorius“ kare su Rusija laiko iškėlęs UPA raudonos ir juodos spalvų vėliavą. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai šaukiniams naudoja senuosius sukilėlių slapyvardžius. Vienas iš žinomiausių šių dienų Ukrainos didvyrių Dmytro Kociubailo-„Da Vinči“ (Дмитро Коцюбайло – «Да Вінчі»), 2023 m. kovo 7 d. žuvęs gindamas Bachmutą, yra UPA sukilėlio anūkas.

Brutalaus Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje lietuvių ir ukrainiečių ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas įgyja ypatingą prasmę, tampa patriotizmo ir pilietiškumo, kovos už Laisvę ir Nepriklausomybę pavyzdžiu, stiprinančiu pasipriešinimo agresoriui dvasią.

Parodos organizatoriai: Lietuvos ypatingasis archyvas, Ukrainos nacionalinės atminties instituto valstybinis archyvas

Parodos autoriai: Nijolė Maslauskienė (Lietuva), Dorota Mordas (Lietuva), Igor Kulyk (Ukraina), Tetjana Lysenko (Ukraina), Tetjana Prys (Ukraina), Svitlana Starovoit (Ukraina)

Projekto vadovas: Kęstas Remeika (Lietuva)

Tekstų ukrainiečių kalba literatūrinis redagavimas ir korektūra: Sergii Kulyk (Ukraina)

Tekstų vertimas į anglų kalbą: Beatričė Soroko (Lietuva)

Parodos partneriai:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

Ukrainos saugumo tarnybos valstybinis archyvas

Išsivadavimo judėjimo tyrimo centro archyvas

Ukrainos nacionalistų organizacijos (Ukrainos informacinės tarnybos Londone) archyvas

Leidinio „UPA metraštis“ archyvas

Projektą iš dalies finansavo

Lietuvos kultūros taryba