Jauniausioji bei jaunesnioji kartos turbūt jau ir nebežino, kas tie “Labanakt, vaikučiai”? Kadaise, prieš daugel-daugel metų, kai buvau pypliu, sovietinė Lietuvos televizijos programa ne itin džiugino, tačiau prošvaisų joje visgi būta. Puikiai vedė, nevengdamas aštresnių temų, bei puikiai kalbėdamas lietuviškai – anuomet net diktorių kalba buvo palytėta rusifikacijos – laidą “Keliai, mašinos, žmonės” Vytautas Kvietkauskas, o mažiesiems skirtą laidelę “Labanakt, vaikučiai” nuostabiai vedė auksominio balso savininkė Bernadeta Lukošiūtė, daugumos vadinta tiesiog “teta Beta”. Lietuviškasis laidelės variantas niekuo nenusileido iš imperijos sostinės transliuotai panašiai laidai “Spokoinoj noči, malyši” (“Labos nakties, mažyliai”, rus.), ir laidelės sėkmės pagrindu buvo subtili B.Lukošiūtės elegancija, puikus vaikiškos pischologijos išmanymas, sėkmingi laidos scenarijai. Nors jie ir buvo gan nesudėtingi – pasaka ar įdomi istorija plius animacinis filmukas – laidelė buvo pasakiškai populiari, ir net tapusi lakaus posakio “kaltininke”: “Ar dar nežiūrėjai “Labanakt, vaikučiai”? – taip pasišaipydavom vienas iš kito, pašiepdami retsykiais pasitaikydavusį vaikišką naivumą.
Tenka pasidžiaugti, kad tarp daugybės sovietmečiu Lietuvos televizijos demonstruotų animacinių (anuomet vadintų multiplikaciniais) filmų tik maža dalis buvo atmiešti nykiu ideologiniu-propagandiniu skiedalu. “Centrinė” – iš imperijos propagandistų irštvos Maskvoje transliuota – televizija ideologinius filmus rodydavo kasdien: tiek vaidybinius, tiek animacinius, plaudama sovietų šalelės piliečiams smegenis nuo pat mažumos. Šįsyk paminėsiu tik tris tokius sovietinės ideologijos kūdikius, nes atmintyje po truputėlį blunka ydingos propagandos atgarsiai. Bandysiu atskleisti jums ir pasekmes skirtingo požiūrio į sovietinius skiedalus: visuomenėje, kuri juos atmetė dar imperijos laikais, bei aplinkoje, kurioje iki šiol nostalgiškai ilgimasi sovietizmo. Prieš pereinant prie konkrečių filmukų, užkrėstų ideologine tručizna, priminsiu – šie kvaišalai buvo skirti patiems mažiausiems.
Pasakojimui apie pirmąjį, lėlinį, animacinį filmą “Avrora” (“Aurora”, rus.), sukurptą 1973-ais, turėsiu jaunesniesiems skaitytojams priminti keletą istorinių faktų. 1917-ų rudenį (spalio pabaigoje tuometiniu Rusijos kalendoriumi, o dabartiniu – lapkričio pradžioje) bolševikinių gaivalų suorganizuoti dezertyrai bei maištininkai-kareivos įvykdė tuometėje imperijos sostinėje Sankt Peterburge karinį maištą-pervesmą, nušalindami teisėtą Laikinąją vyriausybę. Žiemos rūmuose įsikūrusią vyriausybę gynė negausūs jai ištikimi daliniai, tad lyg skėriai būriu puolę bolševikiniai maištininkai nugalėjo, po šturmo ėmęsi plėšti vyno sandėlius ir čia pat lakudrauti: prisilakti anuomet buvo didelė prabanga, nes karo laikotarpiui imperijoje buvo paskelbtas “sausas įstatymas” – alkoholio pardavimo/vartojimo draudimas. Kuo gi visoje šitoje, boševikų suregztoje, makalynėje svarbus kreiserinis laivas “Avrora”? Teigiama, kad maišto apniktų jūreivių užvaldytas kreiseris pabūklo šūviu davė ženklą bolševikų kurstomoms ginkluotoms gaujoms pulti Žiemos rūmus bei kitus svarbius imperijos sostinės pastatus, pvz. telegrafą.
Po ilgokos, bet privalomos įžangos, galime pereiti prie negudraus siužeto analizės: “teisingas”, užsimaukšlinęs jūrininko kepurę su užrašu “Avrora” vaikis sugėdina kieme žaidusius mažylius bei raudonplaukį ilgšį (beje, labai panašų į mane, tik aš niekuo neprisidėjau prie negrabios propagandinės kūrybos), kad jų žaidimų laivas neteisingai pavadintas “Herojumi”, nes yra vertesnių vardų. Gerasis dėdė sukuria dainušką tam “teisingam” vaikiui, kurią jis ir užtraukia, gerajam dėdei akomponuojant “garmoška” (armonika, rus.). Naivieji vaikučiai susipranta klydę, ir “teisingas” vaikis su “Avroros” kepuraite čia pat iškeverzoja ant žaidimų laivo “teisingą” pavadinimą “Avrora”. Iki šiol prisimenu dainuškos priedainio žodžius: “Čto tebe snytsa, kreiser Avrora, v čas kogda utro vstajot nad Nevoi?” (“Kas tau sapnuojasi, kreiseri “Avrora”, kai rytas aušta virš Nevos”, rus., Neva – upė Sankt Peterburge). O prisimenu todėl, kad dar mokyklos laikais mes šią dainušką perdirbom, suteikdami aktualesnį laikmečiui tekstą: “Čto tebe snytsa, kremliovskaja morda, kogda miaso litovskoe žrioš?” (“Kas tau sapnuojasi, kremliškas snuki, kai lietuvišką mėsą ryji?”, rus.). Nesudėtinga dainuškos melodija leisdavo mums gana įtaigiai ir darniai padainuoti savąją versiją mokyklinių pertraukų metu, pirma įsitikinus, kad netoliese nėra “bildukų”.
1958-ais sukurptas animacinis filmas “Malčyš Kibalčyš” (lietuviškas pavadinimas buvo “Berniukas Kibaldžiukas”) jau visai kitos kategorijos, nei pakankamai lėta lėlinė “Avrora”: nei kiek neabojoju, kad šiandieną tokia psichodelinė vaizdų raizgalynė nepakliūtų į televiziją ar vaizdo įrašų platformas, nes filmukas gali sudirginti net suaugusio žmogaus psichiką. Siužetas šio kratinio irgi nesudėtingas, pagrįstas vieno aktyviausių sovietiių propagandos kurpėjų Arkadijaus Gaidaro rašliava: vyksta pilietinis karas Rusijoje, “teisinga” ir “didinga” Raudonoji armija – tikrumoje ginkluotos dezertyrų bei maištininkų gaujos – nuožmiai kaunasi su imperialistų-atėjūnų armija. Senka Raudonosios armijos jėgos, tad į kaimą atjojęs kareiva renka savanorius, kurių, savaime suprantama, netrūksta. Kai išsimuša bemaž visi raudonieji kareivos, jiems talkinti imasi vaikai, vadovaujami to Kibalčyšo. Berniukas Blogiukas išduoda narsiai kovojančius Kibalčyšo sėbrus, padegdamas sviedinių dėžes, įvyksta sprogimas, Kibalčyšą pačiumpa atėjūnai ir įkalina, o berniukas Blogiukas gauna apdovanojimą – statinę uogienės ir pintinę riestainių. Raudonoji armija skuba į pagalbą, bet nesuspėja – piktieji atėjūnai spėja Kibalčyšą supyškinti, už tai yra smarkiai triuškinami ir išvejami: visi kaip vienas krenta nuo skardžio.
Tam, kad įsivaizduotumėt, kokia propaganda buvo priterštas šis fantasmagorinis niekalas, pateikiu kelis stopkadrus, juos pakomentuodamas.
Kibalčyšo kariauna dar nesenai ant lazdų jojo, bet jau imasi ginklo.
Nusipenėjęs berniukas Blogiukas samčiu srebia uogienę iš statinės.
Įkalintam Kibalčyšui palikta kepurė su raudona penkiakampe žvaigžde.
Agresorių-imperialistų armiją valdo storasis turčius Buržujus.
Nedidukam Kibalčyšui sučiupti prireikė kuopos piktųjų įsibrovėlių.
Kovojančius su Kibalčyšu negeriečius finansuoja nusipenėjęs Buržujus.
Nesunku atpažinti įsibrovėlių kariaunos vadus: japonas, anglas, vokietis.
Gerą apšilimą sovietinėje animacijoje jau padarėme, tad dabar leisimės į pačias propagandos džiungles – kultinį ideologinį filmuką “Orlionok” (“Ereliukas”, rus.), sukurptą 1968-ais. Kodėl jam epitetą “kultinis” priskyriau? “Ereliuko” kultas sovietų imperijoje įgavo neregėtus mastus, apie kuriuos pašnekėsime vėliau, o dabar – “Orlionok’o” siužetas bei keli iškalbingi kadrai. Taigi, pionierius (pionierija – vaikų smegenų skalbimo paaugliams organizacija sovietų imperijoje), apsilankęs patriotiniame muziejuje, stebuklingai persikelia į pilietinio karo Rusijoje laikus. Istorija menkiau besidomintiems priminsiu, kad 1917-1922 metais Rusijoje vykęs pilietinis karas – valdžią užgrobusios bolševikų chuntos sukurstytos brolžudiškos pjautynės, kuriose žuvo keliolika milijonų, dar pora milijonų pabėgo užsienin. Tad ryžtingasis pionierius atsiranda pilietinio karo kovų sukūryje, vykdydamas svarbią užduotį – išvaduoti iš kraugeriškų Baltosios gvardijos kareivų narsųjį Raudonosios armijos trimitininką, turintį vesti šią kariauną į lemiamą mūšį. Pionieriui tenka ir “tačianką” pavairuoti (pilietinio karo metu rusų išrastas mobilus ginklas “tačianka” – bričkoje įtaisytas kulkosvaidis “Maksim”, norint naikinti kavaleriją), ir pabūti nelaisvėje, tik štai didžiąją paslaptį apie persikėlimą į ateitį tai jis niekam neišduos… Žiaurūs, pikti ir klastingi “baltieji” it skėriai supa ir vejasi nuo jų “tačianka” bėgančius pionierių bei trimitininką, tačiau šiedu visus pergudrauja, bet trimitininkas visgi žūsta šlovingo “raudonųjų” puolimo metu, tad jį iškilmingai palaidoja, o pionieriui dar ir palinkima “gyventi taip, kad apie tave dainą sukurtų”. Dviejų nerusų autorių sukurta daina apie tą “Orlionok’ą” išties buvo tąsoma visose propagandinėse laidose jaunimui (ir ne vien jam), o sovietų šalelėje “Orlionok’o” kultas įsisiūbavo nejuokais: jam atminti sukurta neviena skulptūra, taip pavadintos pionierių stovyklos bemaž kiekvienoje imperijos kalinėje-respublikoje, ėjo tokio pavadinimo leidiniai, net Šiaulių dviračių gamykla gamino “Ereliuku” pavadintą dviratį. Tiesa, šiauliečiai sužaidė gudriai: berniukams skirtas dviratis vadintas “Ereliuku”, o mergaitėms – “Kregždute”, tad, rodos, ryšio su tuo “Orlionok’u” nebeliko.
Raudonieji negailestingai pyškina iš “tačiankos” į idėjinius priešus.
Bolševikinės armijos raitelių žirgai balti, o negerųjų, savaime aišku, juodi.
Narsiojo pionieriaus užduotis – išlaisvinti ir išgelbėti trimitininką.
Raudonasis komisaras dėkoja pionieriui ir paveda tęsti kovą, tik su kuo?
“Orlionok” – garsiausias sovietmečio propagandinis animacinis filmas.
Už langinių besislepiantis “buožė” nenori padėti raudonųjų kariams.
Filmuke skambėjusi daina tapo gūdžios sovietinės propagandos hitu.
“Orlionok’o” vardu pavadintai stovyklai net gaminti metaliniai ženkliukai.
“Orlionok’ui” skirta skulptūra iki šiol tebestūkso Rusijoje.
Rusijoje tebėra “Orlionok’o” vaikų centras, tęsiantis sovietinio veiklą.
Na, ar gerai jus pašiurpinau? Išties, laikas mums baigti klajones po atgrasų ir nykų ideologinės animacijos tankumyną, tačiau dar norisi tarti porą žodžių apie tą už langinių besislepiantį “buožę”. Atgrasaus veido tipas yra ne kas kitas, o darbštus valstietis, “aręs” ir tada, kai kitas pusgirtis po medžiu drybsojo, todėl teks budriems raudoniesiems komisarams jį “išbuožinti” – atimti visą turtą, o patį jei ne supyškinti, tai bent ištremti su visa šeima į Sibirą ar plačias Kazachijos stepes: kad persiauklėtų, imtų ne tik triūsti nuo aušros iki sutemų, bet ir “vodką” maukti stiklinėmis, kaip raudonieji komisarai. Atsibastę pas mus, bolševikiniai pakalikai imsis pokariu “išbuožinti” ir darbščiausius Lietuvos ūkininkus, nes bus jau įgavę patirties masinių trėmimų į Sibirą ar dar kurį nors imperijos užkaborį. Taigi, pozityvios žinios yra net kelios: pirmoji – jau manosios kartos vaikai, patys vaikų susilaukę, nei girdėti nėra girdėję apie kadaise mažyliams pirštą propagandinę animaciją; antroji – apsivogusi ir prasigėrusi sovietų kariauna – “raudonųjų komisarų” auklėtinė – išsinešdino iš Lietuvos dar prieš tris dešimtmečius; trečioji – Atgimimo karta atlaikė kasdienį ir uolų sovietinės propagandos muštrą, išsaugojo tautinę dvasią bei laisvės troškimą, sugrąžindama Lietuvą į laisvės kelią. Belieka išmokt nevingiuoti.
Kelionėje į praeitį mums talkino senosios animacijos stopkadrai, o jei norite skaityti daugiau įdomių publikacijų – prenumeruokit AIDUS.
