„Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių, šiandieną jau respektabilių vertelgų pralobimo būdus. Pakalbinus apie laikmetį gerai menančius istorikus ir visuomenininkus, jie ne itin iniciatyviai žvelgia į perspektyvą detaliai aprašyti atkurto valstybingumo pirmąjį dešimtmetį, nes daugelis tą laikotarpį bevelytų pamiršti. Išties, gaujų karai, laukinė „pri(ch)vatizacija”, metalų, alkoholio ir rūkalų kontrabanda, vešėjusi korupcija ir daugybės įmonių žlugimo sukelta masinė bedarbystė neatrodo patraukliai. Tačiau neišmesi žodžių iš dainos, o faktų – iš praeities: šįkart prisiminsime ryškų to sudėtingo ir permaningo laikmečio epizodą – tautą skurdinusį, o grupeles aferistų bei sukčių praturtinusį komercinių bankų sužlugdymą. Tai pirmoji dalis publikacijų ciklo apie itin prieštaringą XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį ir jame neršusius „sėkmės džentelmenus”.
BANKAS SNORAS. Vykdė veiklą 1992-2011 metais, o 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas jam iškėlė bankroto bylą. Pagrindiniais banko akcininkais buvo Vladimiras Antonovas (~2/3 akcijų) ir Raimundas Baranauskas (~1/4 akcijų). Nuo 2011 m. lapkričio 16 d. visas akcijas valdo Lietuvos vyriausybė. Manoma, kad iš banko dingo apie 3,4 mlrd. litų. Buvę banko akcininkai pabėgo iš Lietuvos ir slapstosi nuo teisėsaugos.
ŪKIO BANKAS vykdė veiklą 1989-2013 metais, o 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismas iškėlė jam bankroto bylą. Pagrindiniu banko akcininku buvo prabangą mėgęs Vladimiras Romanovas. Bendra Ūkio banko įsiskolinimų suma siekia ~1,6 mlrd. litų, didžiausią įsiskolinimų sumos dalį sudaro įsipareigojimai indėlininkams.
