Tėvukų trobos bažnyčios pašonėje nebelikę nei ženklo, o suklypęs šulinėlis jau pusę amžiaus niekaip nepasiduoda laikui, ir tebestypso prie upelio. Užmarščiai ir laiko tėkmei atsparūs ir vaikystės atsiminimai apie atlaidus, apie didžiausią Lietuvoje medinę bažnyčią vingiuojanti procesija, prie šventoriaus tvoros išsirikiavę pardavėjai saldumynų, įsuktų į ryškiaspalves juosteles. Smagus pasibuvimas giminaičių tarpe, saulėtoje miško laukymėje, su vaišėmis ir dainomis irgi neišdildamas gyvena atmintyje. Šiandieną džiaugiuosi, kad Suvalkijos laukuose esanti Višakio Rūda atsigavusi, atsikračiusi praėjusio amžiaus pabaigoje užklupusio slogučio. Tiesa, pašto skyriaus bei pradžios mokyklos nebėra, tačiau dailia suremontuoti kultūros namai, atsiradusi vasaros estrada, vienintelė parduotuvė džiugina maisto produktų įvairove ir iš prekybcentrių senai išnykusiu “Ledo” alučiu. Važiuodamas aplankyti artimųjų amžino poilsio vietą, užsuku ir prie šaltinėlio – taip rūdiečiai vadina dailiai prižiūrėtą erdvę miestuko pašonėje. Beje, gaivinti Višakio Rūdą ėmėsi kauniečiai, pirkdami joje namus vasaros poilsiui, tad miestukas akivaizdžiai atgijo, parduotuvės durys neužsidaro nuo jas varstančių šeimų. Solidžią Višakio Rūdos bažnyčią apžiūrėsim kitąsyk, o šįkart pasigrožėsim rūpestingai sutvarkyta šaltinėlio aplinka, juolab netoliese įrengtose dailiose pavėsinėse kasmet rengiamos miestuko šventės, vaišinasi poilsiautojai.
Višakio Rūdon veda pro Jūrę miškais vingiuojantis kelias, tad pasiekę bažnyčią, už jos suktelkit dešinėn, ir pravažiavę kapines rasite nuorodą dešinėn – link šaltinėlio. Šaltinėlis žinomas savo gydančiomis savybėmis, tad nuo seno laikomas šventu. Apie jo atsiradimą byloja dvi legendos. Pasak pirmosios, laikais, kai miškai aplink Višakio Rūdą priklausė Sapiegoms, jų eigulys pasiklydo tamsiame miške. Patraukęs per pelkę, brisdamas sušlapo kojas. Laimingai parėjęs namo, eigulys kietai įmigo. Rytą nuėmęs tvarsčius nuo smarkiai skaudėjusios kojos, keletą metų buvusios žaizdota, pamatęs, kad žaizda pagražėjusi, mažiau skausminga. Eiguliui toptelėjo galvon mintis, kad žaizdą bus pagydęs pelkės vanduo. Nuėjęs prie pelkės ir nusileidęs nuo smėlėto kranto, žvalgėsi kaip patogiau prieiti, ir pamatęs netoli kranto dugne srovenantį nediduką šaltinėlį. Eigulys pamanęs, kad geriau kojos žaizdas plauti švariu vandeniu, tad nuėjęs prie šaltinėlio, rūpestingai numazgojo žaizdotą koją. Taip jis daręs keletą kartų, kol žaizdos sugijo.
Pagal kitos legendos, iš karo grįžęs sužalotas – neregys – kareivis. Nematydamas kelio, ėjęs kur pakliuvo. Prisėdęs poilsiui prie čiurlenančio šaltinėlio, numalšinęs troškulį ir nusiprausęs, kaipmat praregėjo. Kariūnas puolęs ant kelių ir ėmęs melstis, dėkodamas Viešpačiui už lemtingą stebuklą. Tada pasirodžiusi jam švenčiausioji Mergelė Marija ir liepusi apie didį stebuklą pasakoti žmonėms. Žmonės gausiai ėję gydytis ir taip išgarsinę šaltinėlį. Višakio Rūdoje šaltinėlis išties gerbiamas: bažnyčioje yra jo vardo koplyčia, miestuke vingiuoja Šaltinėlio gatvė, “Šaltinėliu” pasivadinusi ir miestuko kapela, atstovavusi Suvalkiją kapelų varžytuvėse “Grok, Jurgeli”. Aukštėliau šaltinėlio, ant kalvelės stovi kita koplytėlė, pastatyta iš Višakio Rūdos bažnyčios vietoje buvusios koplyčios rastų, joje per šv. Baltramiejaus atlaidus laikomos mišios, būna gegužinės pamaldos. Pabūti prie šaltinėlio smagu bet kuriuo metų laiku, nes vieta rami, supama vešlaus miško, gaubiama gausybės maldų auros.
Aplankyti vieną Suvalkijos perliukų mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas, o norėdami skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais.
