Nenuorama kaimynė Virginija paskambino į duris – visa apsiašarojusi, kaip ir manoji mama – ir pranešė svarbią žinią: į miesto centrą važiuoja troleibusai, o juk buvo jau gili naktis. Mikliai apsirengėme, ir su draugu nuskubėjom į „Mokyklos“ stotelę Antakalnyje, kur laukė jau gausus būrys antakalniečių. Pavažiavus dar keletą stotelių, troleibusas jau buvo sausakimšas, o netrukus vairuotojas į mikrofoną ištarė nedžiugius žodžius: televizijos bokštas užimtas, yra žuvusių.
Važiavome tylėdami, iki mus išlaipino „Kalnų parko“ stotelėje – priešais stovėjo jau ilga virtinė troleibusų – ir metriniais žingsniais patraukėme link Televizijos ir radijo komiteto. Kiek ten ir eiti – nedidelis mūsų Vilnius: kadaise, užsibuvęs pas savo išrinktąją, per porą valandėlių paržingsniuodavau naktį iš Algirdo gatvėje buvusios jos kuklios buveinės, į savąją chruščiovkę Antakalnio pabaigoje. Tad ilgai neužtrukome ir mes, pėdindami link LTV, o jau bekopiant Kudirkos gatve į Taurakalnį, susitikom manuosius grupiokus, gerai gavusius automatų buožėmis per šonus ir kupras, mat stovėjo pernelyg arti Televizijos pastato įėjimo. Iš jų ir sužinojom, kad kariškiai jau įsibrovė televizijos pastatą, todėl dabar jie traukia prie Aukščiausiosios Tarybos, o mudviem patarė minti link tarptautinės telefonų stoties prie telefonų stoties (buv. Telekomo pastato), šalia Savanorių prospekto ir Žemaitės gatvės sankryžos.
Taip ir padarėm: jau po kurio laiko stoviniavom prie, rodos, vienu pirmųjų – ryšiai tuomet buvo laidiniais telefonais – turėjusių būti užimtu pastato. Kareivukai niekaip negalėjo apsiraminti, ir nuo Konarskio gatvės, atitvertos nuo mūsų daugiabučiais, vis pasigirsdavo tai kurtinantis tanko šūvis „tuščiu“, tai automato šūvių pliūpsnis. Vėliau nestebino žinios, kad nuo šūvio trenksmo susmuko ant žemės prieš manuosius grupiokus stovėję vyras: net stovint už daugiabučių eilės, trenksmas buvo kurtinantis, o ką jau kalbėti, jei drioksteltų šalia? Na, o prie telefonų stoties ėmė rinktis aplinkiniai gyventojai, nešini malkutėmis, pasikūrėm lauželius, įsijungėm iš Žemaitės gatvės namų atskubėjusio mūsų prieteliaus Vyto radiją, ir ėmėm klausytis jau prabilusių Sitkūnų: lenda raudonskūriai į Aukščiausią tarybą, ar visgi pirma atvažiuos mūsiškius dantis skaičiuoti?
Nebuvo nei baimės, nei dvejonių, buvo tik viena mintis: atgal kelio nebėra, ir grįžti į sovietinį rojų, jau spėjusį tapti visiška betvarke, nebesinori. Gal šiek tiek ir paradoksalu, kad prieš beginklius civilius smurtavusi sovietų armija, desperatiškai bandžiusi išsaugoti sovietų imperiją, pati ir buvo viena šio gigantiško politinio darinio duobkasių: persunkta nestatutinių santykių, milžiniška, bet nebetekusi karinės galios, iškamuota neūkiškumo ir visa ko grobstymo, neatsiejama nuo milžiniško karinio komplekso su šimtais vilnietiškų „piatiorkių“ analogų, ji – ir visas karinis kompleksas – tapo tiesiog nebepakeliama našta per visas siūles braškėjusiai sovietų imperijos ekonomikai.
Mes gi paryčiui sugrįžom namo, kur manęs laukė išsikankinusios nuo nežinios mama ir būsimoji žmonelė. Priešaky dar laukė geras pusmetis sovietinio monstro molinėmis kojomis agonijos, pasibaigusios rugpjūčio puču, kurio metu jūsų kukliam bendrakeleiviui galėjo gerokai išvanoti šonus (bet apie tai kitąkart), o šįvakar paklauskim 1991-ųjų sausio 12-os nuotraukoje matomo personažo: „Į kokį gi baisų ginkluotą priešą ketini šauti, kareivėli?“
