Net ir užšalusi upė po ledu nesustoja tekėti, nesustabdyti ir laiko tėkmės, tad jau 33-eji metai prabėgo nuo lemtingų ir Lietuvai, ir pasauliui įvykių. 33-eji metai – jaunas, Kristaus amžius – tačiau net ir tiek nebuvo sulaukę daugelis Sausio 13-osios didvyrių, kritusių už Tėvynės laisvę. Juos vienijo kilni drąsa ir ryžtas, beatodairiška meilė Tėvynei, švari sąžinė – savybės, kurių gerokai stinga šiandieniams politikieriams ir vertelgoms, mikliai pasinaudojusiems žuvusiųjų iškovotos laisvės vaisiais. Tačiau yra ir dar viena vienijanti Sausio 13-osios didvyrius aplinkybė – visi jie brendo, o dauguma ir gimė laikmečiu, kai Lietuva buvo Rusijos sovietinės imperijos, dar vadinamos SSRS, dalimi. Jiems teko mokytis ir dirbti sovietinio režimo sąlygomis, būti rekrūtais smurto ir patyčių kloakoje, vadintoje sovietine armija – kitokių pasirinkimų anuomet tiesiog nebuvo. Ar buvo jie “tarybiniai žmonės”, “sovietiniai žmonės” ar “homo sovieticus”, juk taip (paniekinančiai) vadina sovietofobai visus, gyvenusius okupuotoje Lietuvoje?
Atminkim kritusius – tiek jaunus moksleivius bei studentus, manuosius bendraamžius, tiek keletą vyresniosios kartos lietuvių: Darius GERBUTAVIČIUS (gim. 1974-ais, vilnietis, nušautas); Ignas ŠIMULIONIS (gimęs 1974-ais, vilnietis, nušautas); Virginijus DRUSKIS (gimęs 1969-ais, vilnietis, nušautas); Rolandas JANKAUSKAS (gimęs 1969-ais, vilnietis, mirtinai sužalotas tanko); Loreta ASANAVIČIŪTĖ (gimusi 1968-ais, vilnietė, mirtinai sužalota tanko); Rimantas JUKNEVIČIUS (gimęs 1967-ais, marijampolietis, nušautas); Vidas MACIULEVIČIUS (gimęs 1967-ais, vilnietis, nušautas); Titas MASIULIS (gimęs 1963-ais, kaunietis, nušautas); Alvydas MATULKA (gimęs 1956-ais, rokiškietis, mirė ištiktas infarkto); Alvydas KANAPINSKAS (gimęs 1953-ais, kėdainietis, mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo); Vytautas VAITKUS (gimęs 1944-ais, vilnietis, nušautas); Vytautas KONCEVIČIUS (gimęs 42-ais, kėdainietis, nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.); Algimantas Petras KAVOLIUKAS (gimęs 1939-ais, vilnietis, mirtinai sužalotas šarvuočio), Apolinaras Juozas POVILAITIS (gimęs 1938-ais, vilnietis, nušautas).
Meluočiau sakydamas, kad nuo mažumos tikėjau sovietinio režimo žlugimu, tačiau senelių bei tėvų dėka, tikėjimą skleidusių dvasininkų pagalba, lietuvybę puoselėjusių saviveiklininkų pastangomis, užsienio radijo laidų padedami, visgi atėjome į audringą ir gaivališką Atgimimo laikmetį, atnešusį Nepriklausomybę. Padėjo gaivinti laisvės siekį ir Roko maršai, Sąjūdžio renginiai bei mitingai, “Sąjūdžio žinios” ir kiti atgimstančios Lietuvos laisvi leidiniai. Kurstė laisvės laužą ir roko paukštės “Anties” įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo vadovaujama televizija, pažangias mintis skleidęs Lietuvos radijas. Visa tai stiprino ryžtą iškentėti gorbačiovinę blokadą, subūrė minias lietuvių ginti jauną ir trapią Nepriklausomybę. Tose parlamentą bei kitus svarbiausius objektus apsupusiose miniose ir buvo tie “tarybiniai”/”sovietiniai” žmonės, neturėję galimybės pasirinkti, kokioje Lietuvoje gyventi – teko kentėti sovietinę priespaudą ilgus penkiasdešimt metų.
Prie šmeižikiškų kalbų apie “tarybinius”/”sovietinius” žmones grįšim kiek vėliau, o dabar prisiminkim lemtingas sausio dienas – okupacinės kariaunos kruvinais gniaužtais veržtą laisvę.
Pačioje metų pradžioje prokremlinės “Jedinstvos” gaujos susitelkia, ir bando veržtis į Aukščiausios Tarybos rūmus perversmui.
Kvailių, niekšelių ir apmulkintų gaujoms vadovauja “Jedinstvo” šutvės vadeiva V.Ivanovas, užsimaukšlinęs kremliofilų mėgtą “ušankę”.
Į Aukščiausios Tarybos rūmus besiveržiantys smogikai gauna gynėjų parengtą šaltą dušą.
Su riaušininkų gaujomis ryžtingai ir įtikinamai kalba Aukščiausios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis ir jo pavaduotojas R.Ozolas.
Riaušininkai daužo Aukščiausios Tarybos langus ir bando brautis vidun, bet kokybiški langai nesubyra.
Sovietinių smogikų šutvės puola svarbiausius pastatus, bet pirmiausia imasi smaugti žiniasklaidos laisvę – užgrobia Spaudos rūmus.
Sovietiniam saugumui pavaldžios gaujos “Alfa” galvažudžiai bei išgamos tankuose puola Lietuvos televizijos centrą Vilniuje.
Negailestingai žudomi ir žalojami telecentrą gynę beginkliai civiliai.
Apsupę tankais ir šarvuočiais Lietuvos televizijos pastatus vilniškėje S.Konarskio gatvėje, sovietų armijos smogikai muša gynėjus ir veržiasi vidun.
Didžiulė žmonių minia gyva siena apsupa parlamentą, pasiryžę žūti, bet nesitraukti net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Parlamento gynėjai stato barikadas aplinkinėse Aukščiausios Tarybos rūmams gatvėse.
Sovietiniai galvažudžiai nesiryžta pulti dieną ir naktį žmonių minios saugomą Aukščiausiąją Tarybą.
Žuvusieji sausio 13-osios naktį pašarvojami vilniškiuose Sporto rūmuose (šiandieną rūmai stovi nuniokoti), atsisveikinti ateina minios žmonių.
Po gedulingų mišių Katedroje, laidotuvių procesija iš Katedros aikštės nusidriekia į Antakalnio kapines, laidotuvėse dalyvauja šimtai tūkstančių.
Parlamentą apsupa tankių barikadų ir kliūčių tinklas, išbuvęs iki 1991-ųjų rugpjūčio pučo žlugimo.
Dauguma tų žmonių, kuriuos matėte nuotraukose, trapią savo valstybę, egzistavusią labiau “de jure”, o ne “de facto”, gynė plikomis rankomis. Tai buvo vis tie patys “tarybiniai”/”sovietiniai” žmonės, kuriuos šiandieną sovietofobai šmeižia išsijuosdami. Išverstaskūriai “patriotai” su žemėmis maišo ir tautiškumą sovietmečiu skatinusias Dainų šventes, ir propagandos apsuptyje kurtą meną, ir viską, ką lietuvaičiai sukūrė sovietinio režimo sąlygomis. Juodintojai nesuvokia, kad šmeižia ir savo artimųjų darbus bei gyvenimą tuomet, kai teko prisitaikyti, bet nesusitaikėme su laisvės nebuvimu. Berods, klaidintojų įkarštį kursto jų pačių nevienareikšmė veikla sovietinio režimo metais, mat dažnas buvo aktyvus komjaunuolis ar partinis, vėliau mikliai išvertęs kailį į ugningą patriotą. Gyvybę padėjusių ant laisvės aukuro auka liudija, kad nei “tarybiniais”, nei “sovietiniais” jie niekada nebuvo. Tebūnie amžina šlovė laisvę mums iškovojusiems didvyriams!
