Karalių miesto šventovės tikrai įspūdingos, remiančios galingais bokštais dangų, o ir puošnumu viena kitą lenkiančios. Krokuvoje jau esame lankę Šventojo Kryžiaus ir šv. Andriaus / Andriejaus bažnyčias, dairęsi sinagogoje, o šįsyk versime solidžias švč. Trejybės bažnyčios duris, ketindami apžiūrėti ir viduramžius menantį dominikonų vienuolyną. Mūsų laukia malonūs akiai vaizdai, nes šventovė yra viena „reprezentacinių”, įtraukta į visus sakraliosios Krokuvos architektūros maršrutus, bažnyčiai bei dominikonų vienuolynui skirta bemaž 400 puslapių Marcin’o Szyma’os knyga. Jei prie vilniškės šv. Ignoto gatvės prigludusio dominikonų vienuolyno šiandiena niūri, o ateitis – miglota, tai Krokuvos dominikonai gali džiaugtis preciziškai prižiūrėtu vienuolynu bei išpuoselėta bažnyčia. Pradžiai pasidairykime į šventovę iš tolo, pasisaugodami pro jos šoną trankiai riedančio tramvajaus (beje, jie Krokuvos centre rieda tik naujutėliai ir šiuolaikiški, o štai į atokesnius rajonus rieda jau visko matę).
Bažnyčios matmenys atrodo įspūdingai, nors akivaizdūs ir rekonstrukcijų požymiai.
Įėjimą gaubia puošnus ir meniškas portalas.
Atsistojus šalia, verta užversti galvą viršun, ir pasigėrėti į dangų smingančiu frontonu.
Nuojauta kužda, kad už 1222-us metus žyminčių durų rasime viduramžių dvasią ir ypatingas sakraliąsias grožybes.
Kaip ir dažnai šventovei, per daugelį amžių švč. Trejybės bažnyčiai teko pamatyti ir šilto, ir šalto.
Tik įžengus, mus pasitinka išdailintas dar vienų durų portalas.
Pačios durys – tikras meno kūrinys.
Laikas pasidairyti bažnyčios viduje (vienuolynui skirsime atskirą apsibuvimą), ir sužinoti jos istoriją – toliau žengti kviečiu prenumeratorius.
