Šiandieną galima iki užkimimo ginčytis apie priežastis, dėl kurių Vilnius palaipsniui iš pramoninio virto valdininkijos miestu. Tokią permainą sąlygojusių faktorių buvo aibė, tačiau akivaizdu viena – jei vilniškių pramonės gigantų produkcija būtų buvusi konkurencinga ne tik vidaus rinkoje, jie sėkmingai dirbtų iki šiol. Kita vertus, sostinėje atsirado daugybė šiuolaikiškų verslų, stiprus informacinių technologijų sektorius, na, o naujos pramonės įmonės kuriasi aplink Kauną, kurio geografinė padėtis gerokai patogesnė efektyviai logistikai. Mūsų šiandienės kelionės praeitin objektu bus didžiosios industrinės įmonės, savo laiku įdarbinusios tūkstančius vilniečių, produkciją gabenusios tolokai už Lietuvos ribų. Apsiribosim santūria statistika, kad pasivaikščiojimas istorijoje nevirstų virkavimu apie prarastas galimybes (nors, tiesą sakant, retkarčiais būtent taip ir buvo).
Nuotraukoje viršuje matote Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų gamyklos cechą, ši įmonė buvo įsikūrusi Vingio parko pašonėje, ir ne itin maloniai jį “kvėpino” galvaninio cecho aromatais. Skriejo per tvorą į panerį “nukosėti” elektros varikliai, mikliai pakliūdavę į “talkučkę” prie Kalvarijų turgaus. Pati gamykla, be suvirinimo įrangos ir skleistinių televizorių monitoriams (šis cechas buvo netoliese Savanorių prospekto, kur dabar įsikūrusi “Norfa bazė”), gamino ir kiekvienam aktualų buitinės technikos įrenginį – “neužmušamus” dulkių siurblius “Audra”, kurie dar ir dabar riaumoja dažnuose namuose. Siurbliai tegul tebetarnauja, o mes gręžiamės į pramonės gigantės – 8-am ir 9-am dešimtmečiuose gamykla buvo didžiausia tokio pobūdžio įmonė Europoje – statistiką. Gamykla yra pagrindinė įmonė Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamybinio susivienijimo (jame dar būta Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklos ir Elektrinio suvirinimo įrengimų instituto Vilniaus skyriaus), kuriame dirbo puspenkto tūkstančio žmonių (1986-ų duomenimis). Pagrindinė susivienijimo įmonė įkurta 1953-ais, o 1986-ais joje darbavosi apie keturis tūkstančius specialistų.
Iki pradėdama gaminti “Audras”, vilniškė Suvirinimo įrengimų gamykla gamino nuo vakarietiško nuplagijuotus dulkių siurblius “Saturnas”.
“Stalino saulės vežėjas” J.Paleckis ir pirmoji kosmonautė V.Tereškova vėpso į nuplagijuotus nuo užsieninio siurblius “Saturnas” (7-as deš.)
Šalia dab. Geležinio vilko gatvės nusidriekusį gamyklos pastatą žymėjo šūkiai lietuvių ir rusų kalbomis bei sovietinė atributika.
Susivienijimas 1986-ais pagamino 71,5 tūkst. suvirinimo įrengimų, ~150 tūkst. dulkių siurblių, ~26,5 tūkst. laboratorinių elektros krosnių, ~120 tūkst. elektrinių rankų džiovintuvų (pamenate “Vėjelį”?). Visa susivienijimo prekinė produkcija tais metais artėjo prie 100 mln. rublių apyvartos, ji siųsta į visus sovietinės imperijos kampelius ir 33 užsienio šalis (daugiausia, savaime suprantama, į “socialistinio bloko” – Rytų Europos).
Septintojo dešimtmečio laikmetį išduoda archajiškos sovietinės transporto priemonės ir privalomas tos epochos įmonėms propagandinis šūkis.
Klestėjusi planinės ekonomikos sąlygomis, gamykla po 1990-ųjų pasivadino “Velga”, bet neprisitaikė prie rinkos permainų, ir 2000-ais bankrutavo.
Kelionėje į pramoninę Vilniaus praeitį mums talkino AIDŲ fotoarchyvas, o norėdami skaityti daugiau tokių apybraižų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais.
