Nukeliauti į šią įžymybę, prieš dešimtmetį pelniusią Trip Advisor’iaus apdovanojimą, yra šiek tiek kebliau, nei nukakti iš Vilniaus į Kauną (ar atvirkščiai). Trys valandos lėktuve skrydžiui iki Valetos, apsistojate viešbutyje, susirandate autobusus iki Mdinos (patarčiau naudotis taksi), o ten jau greitai aptiksite – objektas įsikūręs visai šalia pagrindinių Mdinos vartų. Tiesa, yra ir kiek paprastesnis variantas – tampate AIDŲ prenumeratoriais, ir apsilankysite šioje paslaptingoje vietoje be jokių pastangų ar didelių išlaidų. Juolab, kad kelionių į įdomiausias tolimų šalių vieteles bus apsčiai.
Iki leisdamiesi kelionėn į vieną įdomiausių bei šiurpiausių Maltos atrakcijų, pafilosofuokime apie žmogaus esybę. Antai, vienas susireikšminęs karaliukas pradeda XXI amžiuje karą, ir daugybė šalių leidžia ginklams šimtus milijardų eurų, kurių smarkiai trūksta socialinėms sritims. Tratiname pinigėlius gynybai ir mes, nes nėra kur dingti – nupušęs diktatorius akivaizdžiai yra neprognozuojamas ir tiek susireikšminęs, tad nenuspėsi, kokią kvailystę sumanys. Tad ar nepaskubėjome suteikti sau skambų „homo sapiens” titulą, jei per visą žmonijos buvimą Žemėje taip ir neišmokome neišlaidauti karams? Galbūt bent tokiems, kaip agresyviosios imperijos vadeiva, labiau tiktų „homo perfidus” – „žmogaus klastingojo” – titulas?
Prieš pereidami šį tiltą link Mdinos vartų, turime apie ją pačią trumpai pakalbėti, nes jau netrukus leisimės žvalgytis po šį visiškai nuostabų ir nepakartojamą senovės pasaulį. Mdina (arabiškai „medina“ − „miestas“) yra gyvenvietė Maltoje, istorinė šalies sostinė. Viduramžių miestas, kuriame vyrauja fantastiškas normanų ir baroko architektūros derinys. Į miestą-tvirtovę galima patekti pro trejus vartus – Pagrindinius, Graikų arba Vakarų. Mdina – seniausias miestas Maltoje, nes pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš šešis tūkstančius metų. Prieš tris tūkstančius metų Mdiną užėmė ir įtvirtinimus pasistatė finikiečiai. Romos Imperija mūsų eros pradžioje išplėtė gynybinius įtvirtinimus, o Mdinos valdovas pasistatė rūmus. Apaštalo Pauliaus laivas sudužo prie Maltos krantų, ir kuriam laikui apaštalas buvo apsistojęs Mdinoje. Antro tūkstantmečio pradžioje Maltą užkariauja normanai, smarkiai įtakoję Mdinos architektūrą. XVII amžiaus pabaigoje galingas žemės drebėjimas sunaikina daugelį miesto pastatų, nukenčia ir šv. Pauliaus katedra. Mdiną imasi atstatyti Maltos architektas Lorenzas Gafa. Tad tokia Mdinos praeitis keliais žodžiais.
Įėję į Mdiną pro pagrindinius vartus, išsyk pasuksime į dešinę, laiptukais žemyn, į požemius. Maltos Nusikaltimų ir bausmių muziejus yra po magistro Vilhenos rūmais – buvusiame kalėjime po rūmais Šv. Pauliaus aikštėje. Bilietai nebrangūs – vos penki euriukai, tačiau kasininkas smarkiai nustebs, kai pasisakysime esantys iš Lietuvos – Maltoje įprasta, o gal net privalu, klausti atvykėlius apie jų gimtą šalį – mat dažnas maltietis apie Lietuvą nėra girdėjęs, ir nenutuokia, kur tokios esama. Pašnekinęs taksistus įsitikinau, kad vietiniai keliauja šaltuoju sezonu, kai turistų srautai apmenksta dėl Maltoje siaučiančių žvarbių vėjų ir merkiančio lietaus, nors sniegą maltiečiai nelabai yra matę. Tad ir nenuostabu, kad ES pakraštyje esanti Lietuva jiems ne itin žinoma, nes keliauja dažniausiai į šalis, kuriose mokslus kremta jaunieji maltiečiai – Italiją, Vokietiją, Jungtinę karalystę. Pro įėjimo duris sklindantys atšiaurūs garsai nuteikia kiek neįprastai, tačiau antrą tokį muziejų vargu ar kur rasi, tad įsidrąsinę žengiame laiptais žemyn.
Berods, norėdami suprasti tokio muziejaus atsiradimo kontekstą, turėtume pirma aplankyti forte įrengtą Maltos karo muziejų. Dėl svarbios (daugeliu atžvilgių) buvimo vietos, Maltos salos daugelį kartų buvo tapusios kovų ir užkariavimo objektu. Kiekvieni atėjūnai atsinešdavo ir savuosius įstatymus, papročius, taisykles bei kultūrą, kuriuos vietiniams piršdavo ginklu ir krauju. „Homo sapiens” padermės atstovai negailestingai, pasimėgaudami kankino ir žudė kitus „homo sapiens”, neretai prisidengdami ir peršamos religijos dogmomis. Nesnaudė ir inkvizicijos budeliai, išradinėdami vis įmantresnius kankinimo bei žudymo būdus. Tad ir šovė į galvą muziejaus sumanytojams atkurti visus šiuos „homo sapiens” žiaurumo išmislus, nenutrūkstamai lydėjusius maltiečius tūkstantmečių tėkmėje. (Leistis į požemius kviečiu prenumeratorius, o kitus raginu prenumeruoti.)
