Ilgai tartis nereikėjo, nes visi bendraklasiai buvome antakalniečiai, o nuo Antakalnio troleibusų žiedo iki Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto tik dešimt-penkiolika minučių pėsčiomis. Nutarę ryžtingai šturmuoti “FiDi” (“Fizikų dienos”) renginius, susitikome prie Antakalnio stotelės, ir pro ištaigingus Žirgo gatvės daugiabučius patraukėme į “FiDi” asfaltuotu taku per kolektyvinius sodus (šiandieną jų nebelikę nei kvapo). Gorbačiovinė “perestroika” (“pertvarka, rus.) buvo atnešusi liberalių permainų į išradingųjų fizikų šventę, tad joje mūsų grupelės laukė ne tik linksmi renginio vedėjų sąmojai, bet ir pirmieji smulkūs verslininkai. Kas gali žinoti, gal šiandieną manuosius prisiminimus pasiskaitys kuris nors garbus verslo tūzas, anuomet žvejojęs pirmuosius rubliukus iš naivių šventės žiūrovų. Atmintis jau nebedirba idealiai, kad atsiminčiau visus “FiDi” tarpusius gudručius, bet visgi keli epizodai įsiminė ilgam.
Ratu apstoję parkavimo aikštelę priešais Fizikos fakultetą, sumanieji verslautojai siūlė “FiDi” dalyviams ir žioplinėtojams gudrias pramogas. Antai vienas, pasistatęs stalą per gerus dešimtį žingsnių nuo artimiausios nediduko miškelio pušies, pasikabino ant jos savadarbį taikinį. Ant stalo padėliojo kelis virtuvinius peilius įmanomai lengvesnėmis rankenomis, ir siūlė dalyvauti “taikliosios rankos” atrakcione. Pataikai į taikinį triskart, o dar surenki pakankamai taškų – gauni vertingą prizą, kurių antai kiek pririkiuota ant gretimo stalo. Kibo ant šio primityvaus jauko ir jaunas, ir labai jaunas, o ir smarkiai kauštelėjusių netrūko, galinčių mestelėti peilį visai ne į taikinį, bet į apspitusią žiopsiotojų minią. Na, bet kam čia rūpės tokia smulkmena, juk dar nei vienam akį (kol kas) neišdūrė girto mestas peilis. Triuko esmė buvo paprasta: norint įsmeigti taikinį į gana atokiai kabantį taikinį, metamas daiktas (peilis, kirvis ir pan.) turi būti pakankamai sunkus, o lengvi virtuviniai peiliai būdavo vos numetami, jau nekalbant apie įsmigimą į taikinį. Tad gudrutis mikliai krovėsi rubliukus kišenėn, nei negalvodamas prarasti vieną ar kitą “prizą”.
Tiesa, apsilankymas “FiDi” būtų buvęs nesėkmingas, jei šauni mūsiškė kompanija neprisiragautų alučio. Viena bėda – gorbačiovinė “kovos su alkoholizmu bei naminės degtinės varymu” kampanija sunkiu kūjų tvojo per kultūringą prisigėrimą viešoje vietoje, tad teko dairytis pogrindinių galimybių. Tokios netrukus atsirado: to paties miškelio gilumoje dunksojo pagyvenęs statybininkų vagonėlis, iš kurio sklido įtartinai linksmi balsai. Nieko nelaukę, ėmėmės žvalgybos mūšiu, ir jau netrukus dairėmės pro vagonėlio langus. Viduje buvo užsibarikadavusi gan įdomi kompanija: aplink nedidelį staliuką sėdėjo grupelė tešliukų, įrėmusių didžiulius alaus pilvus į bokalais apkrautą stalą. Tiek vyras, tiek moteriškės plempė alų bokalas po bokalo, smarkiai lenkdami net “socialistinį darbo kolektyvų lenktyniavimą”. Netrukome užsisakyti po keletą bokalų ir mes, bet čia pat pasigailėjome dosnumo sau: alaus skiedalas buvo toks prastas, kad nejučia prisiminėm anekdotą: “Baltijos aluje yra šiek tiek vandens, “Žiguliniame” vandenyje yra šiek tiek alaus, o “Miežinis” – jau vartotas”. Visgi sumokėtų pinigų buvo gaila, ir dalį atnešto bizalo supylėm į save. Padėtį smarkiai pataisė atsargai atsineštas alus buteliuose, bent šiek tiek prislopinęs atgrasų vagonėlinio skiedaliuko skonį.
Maklinėjome toliau po “FiDi” tyrus, ir susiradome originalią atrakciją siūlantį vyruką, išdėliojusį ant nediduko stalelio kelias dešimtis tuščių grietinės indelių. Sumanymo esmė, rodos, paprasta: jei įmesi į indelius bent du stalo teniso kamuoliukus iš trijų – gauni prizą. Tiesa, buvo ir šioks toks niuansas – teniso kamuoliukai vos vos lindo per grietinės indelio gurklį, tad šansas pataikyti bent vieną kamuoliuką iš šimto buvo nedidelis. Kiek pasižiūrėjęs į bandančius laimę bičiulius, suradau sprendimą: kamuoliuką reikia mesti ne iš priekio, o vertikaliai – iš viršaus – jį dar šiek tiek įsukant, kad ne taip norėtų atšokti į šalį, o ieškotų kelio žemyn. Kaip sumaniau, taip ir padariau: pirmąsyk mečiau riesta trajektorija, o kitus du kartus – viršun išrikiuotos indelių kohortos. Pasiteisino ir sumanymas kamuoliukus suktelti delne prieš išmetant – jie prarasdavo smūgio į indelius inerciją, ir neskubėdami ridinėjosi indelių briaunomis, kol galų gale įkrisdavo. Nužvelgęs mane piktu žvilgsniu, paniurėlis dilba iškošė: “Tu taip nemesk, o mesk kaip priklauso – iš priekio”. Priminiau jam, kad, rodos, jokių nurodymų dėl metimo būdo nebuvo, ir nusispjovęs net neprašiau priklausančio prizo.
Na, o prisiminimai apie pačią “FiDi” studentišką programą liko kuo geriausi, tad iki šiol stengiuosi nepraleisti linksmą ir nuotaikingą fizikų šventę.
