Kelionėse į Karpatus ir Kolą, matyt, užsikrėčiau “kalnų liga”. Panorau aplankyti Kaukazo kalnus , aukščiausius Europoje. Žygįo į Kaukazą dalyviais buvome šešiese, – keturi vyrukai ir dvi merginos. Bet iš Vilniaus iškeliavome trise, – aš ir abi merginos. Su kitais žygio dalyviais susitikome Kryme. Čia mūsų žygio vadovas Jonas Sausaitis bei jo studijų draugas ir žygio dalyvis jakutas Kolia buvo lauko praktikoje, – abu studijavo geologiją Maskvos universitete. Garlaiviu perplaukę Juodąją jūrą iš Suchumio pradėjome 16 dienų pėsčiųjų žygį kalnais, nukeliaudami apie 300 kilometrų. Keliavome aukščiausiais Didžiojo Kaukazo kalnais, įveikdami daug aukštų ir sudėtingų perėjų: Nacharo (2880 m), Džampakolo (3780 m), Chatiu-Tau (3800 m) , Bečo (3375 m), Mamisoni (2820 m) ir kt. Į kalnų viršūnes nekopėme, – neturėjome patirties ir reikiamos įrangos, nors nešėmės ledkirtį, prie batų rišamas „kates“, keliolika metrų alpinistinės virvės.
Mane šiuose kalnuose žavėjo ne tik didingos jų viršūnės, bet ir augalijos bei gyvūnijos kaita kopiant į viršų, kuomet per trumpą laiką galima tarsi pabuvoti skirtingose gamtinėse zonose, kaip keliaujant iš pietų į šiaurę. Jei Kaukazo kalnų slėniuose vešėjo tankūs lapuočių miškai, tai kopiant aukštyn juos keitė spygliuočiai medžiai, kurie dar aukščiau darėsi vis retesni, žemesni, kol pavirsdavo neaukštų krūmokšnių sąžalynais. Aukščiau jų plytėjo alpinės pievos, o dar aukščiau – sniegynais ir ledynais padengtos kalnų viršūnės. Atitinkamai kito ir kalnų gyvūnija.
Kaukazas įdomus ir savo gyventojais, didele kalbų ir skirtingas religijas išpažįstančių tautų įvairove bei sudėtinga jų istorija. Kaukazo genčių sąjungos, kurios žinomos nuo antrojo tūkstantmečio prieš Kristų, buvo nuolatos puolamos galingesnių kaimynų. Mūsų eros pradžioje Kaukaze plito ir krikščionybė, ir islamas. Vėliau susikūrė Gruzijos karalystė apėmusi visą Kaukazą ir gyvavusi iki trylikto amžiaus. Dar vėliau ji suskilo į daug valstybių, dėl kurių varžėsi Persija, Turkija, o nuo 16 a. – ir Rusija. 18-19 aa. Rusija užvaldė beveik visą Kaukazą. 1922 m. Sovietų Rusija Kaukaze sukūrė Užkaukazės federaciją, kuri 1936 m. buvo suskirstyta į tris sąjungines respublikas – Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją. Žlugus SSSR, šios respublikos 1991 m. paskelbė nepriklausomybę.
Dienoraščio ištraukos.
1964.08.07., penktadienis
Pagaliau iškeliavome. Visą savaitę lijęs lietus baigėsi, tad nuotaika buvo pakili. Jos negadino nei didžiulės vos pakeliamos kuprinės. Apie 10 val. aš ir dvi mūsų žygio dalyvės pradėjome “balsuoti” Minsko plente. Tą dieną važiavome šešiomis mašinomis, iš jų dviem lengvosiomis – “Pobieda” ir “Volga”. Nuvažiavome apie 500 km. Pavažiavus už Mogiliovo sustojome nakvynei ant šieno skurdžiame, nešvariame kaimelyje.
1964.08.08., šeštadienis
Diena saulėta, šilta. Išėjus į kelią mus paėmė mašina iki Gomelio kur ilgam užstrigome. Labai trukdė daug “autostopininkų” iš Leningrado, Latvijos, Dniepropetrovsko ir iš kitur. Bet vėliau ėmė sektis ir netrukus pasiekėme Ukrainą. Čia gamtovaizdis buvo visai kitoks. Vietoje pelkėtų miškų, miško pievų, menkai įdirbtų laukų ir medinių kaimelių, dabar buvo matyti platūs derlingi javų laukai, dideli sodų plotai, baltos molinės, bet švarios ukrainiečių pirkelės.
Sužavėjo Kijevas. Jame malonus autoinpektorius įsodino mus mašinon, kuri važiavo į Charkovą. Nakvojome pakeliui ant šiaudų kartu su “šoferiais”. Tą dieną septyniomis mašinomis nuvažiavome beveik 600 km.
1964.08.09., sekmadienis
Naktį oras staiga atvėso, teko užsivilkti visus drabužius, bet po antklode miegojome puikiai. Vairuotojai užsikloję mūsų palapine irgi nesušalo. Kabinoje miegojo moteriškė su pusės metų kūdikiu. Ji važiavo į Charkovą pas tėvus, nes prieš porą mėnesių žuvo jos vyras, o Kijeve ją dar ir apvogė.
Diena vėl saulėta, karšta. Abipus kelio plyti begaliniai javų, saulėgrąžų, kukurūzų laukai, didžiuliai obelų, slyvų, kriaušių sodai. Poltavos turguje prisipirkom vaisių ir pirmą kartą sočiai jų prisivalgėme (persikai – 30 kap/kg.). Charkove vėl kreipėmės į „tvarkos sargybinius“, kurie įsodino mus mašinon iki Zaporožės. Pakeliui kartu su linksmais vairuotojais porą kartų ėjome į „kultpochodus“ pakelės soduose. Zaporožę privažiavome naktį ir likome nakvoti mašinos „kuzove“. Vairuotojai nakvojo kabinoje. Naktis buvo žvaigždėta, vėsi.
1964.08.10., pirmadienis
Ryte šeštą valandą jau buvome ant kojų. Vėl kreipėmės į autoinspektorius. Įsodino mašinon iki Novo-Aleksiejavkos (150 km). Kylant saulei, darėsi vis karščiau. Tad nudžiugome Aleksiejevkoje radę šalto vandens atsigerti ir nusiprausti. Čia pavalgėme pietus ir netrukus gavome mašiną iki Simferopolio. Kelias ėjo pro druskingas Azovo ir Juodosios jūros įlankas – „sivašus“. Vanduo čia prisotintas įvairiausių druskų, o prie krantų tarsi užšalęs ledas tęsiasi 5-10 cm pločio išsikristalizavusių druskų juosta. Netrukus prasidėjo karščiu alsuojančios, išdegę šiaurinio Krymo stepės, o dar vėliau horizonte pasirodė neaukštų kalnų viršūnės pietiniame Kryme. Simferopolį pravažiavome beveik užsimerkę, nes nuo važiuojančių mašinų kilo daug dulkių. Pavažiavus kiek už miesto pasiekėme neaukštose kalvose įsikūrusį Maskvos universiteto Poligoną, kuriame lauko praktikos metu gyveno mūsų būsimo žygio vadovas studentas-geologas Jonas Sausaitis. Jam buvo karštas metas – baigėsi praktika, reikėjo už ją atsiskaityti. Todėl tik trumpai aptarėme artimiausius veiksmus. Merginos išvažiavo į Jaltą nupirkti išankstinius bilietus garlaiviu į Kaukazą. Aš likau nakvoti pas Joną, kad rytoj nuvažiuočiau į Simferopolį sutikti kito mūsų bendražygio Jono Stankevičiaus.
1964.08.11., antradienis
8 val. Išvažiavau į Simferopolį sutikti Jono St. Miesto gatvėse visur pilna parduodamų vaisių – slyvos, persikai po 1rub. už kibirą. Jonas atvažiavo 11.30 val. Ir abu troleibusu nuvykome į Raudonasias Olas, kur atvyko mūsų damos. Tuomet visi iškeliavome į Giurzufą nakvynei. Tiesiai per sodus patraukėme link jūros. Įsikūrėme jūros pakrantėje esančiame vynuogyne. Naktis buvo giedra ir šilta, bet šonus spaudė grumstai ir akmenys. Nenutildamos čirškė cikados. Protarpiais galingas pasieniečių prožektoriaus spindulys nučiuoždavo jūros paviršiumi ir pakrante.
1964.08.12., trečiadienis
Anksti ryte palikę vynuogyną autobusu atvažiavome į Jaltą. Čia, kaip ir visoje Krymo pakrantėje, buvo pilna poilsiautojų, besikepinančių sausakimšuose akmenuotuose pliažuose, stovinčių eilėse prie kioskų ir parduotuvių. Iki pietų mėgavomės jūra ir mes. Jau visai sutemus išėjome ieškoti vietos nakvynei. Pakrantėje buvo sunku surasti bent kiek lygesnę aikštelę, visur mėtėsi šiukšlės, įtartinai „kvepėjo“. Bet pasirinkimo nebuvo, nes griaudėjo perkūnija, nuo jūros artinosi audra. Vos spėjome ištempti palapinę, kai prapliupo lietus. Vanduo bėgo pro skylėtą stogą ir pro neįtemptas palapinės raukšles. Miegojom pusiau peršlapę, o ryte visi sirgome sloga.
1964.08.13., ketvirtadienis
Ryte Aušra sirgo – rankas, kojas ir veidą išbėrė raudonos pūslės. Poliklinikoje paaiškino, kad tai nuo uodų, kurie mus gerokai sukandžiojo praeitą naktį. Pakilus saulei, nuėjau prie jūros maudytis ir benerdamas pataikiau į vandenyje panirusį akmenį bei nusiskėliau pusę priekinio danties. Džiaugiaus, kad lūpa liko sveika. Įsismaginęs plaukti, gal puskilometrį nutolau nuo kranto. Po pietų pagaliau atvažiavo ir likusieji žygio dalyviai – Jonas Sausaitis ir jakutas Kolia. Vakare sėdę į garlaivį “Piotr Velikij” išplaukėme į atvirą jūrą. (Tęsinys netrukus.)
