„O, kaip norėčiau atgalios į jaunystę savo!” – dainavo žavi, charizmatiška, subtiliai moteriška lietuviškosios estrados primadona: laimingi galėję kurti dainas šiai tikrojo Lietuvos elito atstovei. Šįkart pakviesiu jus apsilankyti ne jaunystėje – į ją mes irgi tikrai rasime kelią sugrįžti – o vaikystėje, kurią atradau apsilankęs tokio pat, kaip ir aš, keistuolio (gerąja prasme) ir entuziasto Povilo jau gerą dešimtmetį puoselėjamą unikalų muziejų. Maniau, kad jį labiausiai mėgsta ir lanko vaikai, bet, pasiklausęs Povilo pasakojimo – jis išties pasikaustęs savojoje srityje – supratau, kad toje aplinkoje atgyja ir vyresnės, ir net vyriausios kartos emocijos: muziejuje apstu žavių vaikystės prisiminimų, nors yra ir eksponatų iš XIX amžiaus. Nedidelę dalį muziejuje apsigyvenusių įdomybių pafotografavau, bet perteikti užplūdusius malonius prisiminimus išties būtų kebloka, tad patys tarkitės su muziejaus šeimininkais, ir būtinai užsukit į šią nepaprastą aplinką: turėsit ką papasakoti vaikams ir anūkams, o ir pasiklausyti profesionalaus pasakojimo tikrai verta. Išeisite atjaunėję ir pralinksmėję, tad investicija į prisiminimus – dalinkitės jais ir čia – išties atsipirks. O įsikūręs muziejus pačiame Vilniaus centre, netoli Katedros aikštės, mat trumputė Šiltadaržio gatvė yra ne miesto pakraštyje, o atsišakoja nuo Barboros Radvilaitės gatvės, vingiuodama link Bernardinų skersgatvio. Na, gana man čia pliaukšti: praverkim žaislų karalystės duris!
Apsilankyti vilniškiame Žaislų muziejuje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
