Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek tiek padailinti emociniu atspalviu. Tad ir šįsyk pasakosiu jums tikrus įvykius, nors nuo manosios jaunatviškos praeities ir prabėgo keliasdešimt metų. Mūsų kelionės atgalios tikslas – puiki Vilniaus futbolo komanda „Žalgiris”, sovietmečio pabaigoje garsėjusi Lietuvoje ne menkiau, nei jos kauniškė bendravardė. Tiesa, tiek Europoje, tiek pasaulyje kauniškis „Žalgiris” buvo žinomas daugsyk geriau, tačiau Vilniaus futbolininkai Lietuvoje garsėjo taip pat solidžiai, o ir žmonių buvo mylimi be galo. Ne už tvirtą stotą ar gražias akis, o už puikias pergales, ryžtą, atkaklumą, beatodairišką užsispyrimą kautis kaitroje ar šaltyje, ir už sumanią Benjamino Zelkevičiaus strategiją – daugumos „Žalgirio” pergalių pagrindą. 1987-1989 metais viena geriausių sovietinės imperijos futbolo komandų džiugino ne tik vilniečius, ją ekranuose stebėjo visa Lietuva, gėrėdamiesi žalgiriečių sugebėjimu skinti Lietuvai pergales – maža šalelė neretai triuškino turtingas komandas iš tolimų sovietijos tyrų. (Nuotraukoje viršuje – 1987-ais išleista „Žalgirio” gairelė.)
„Žalgirio” futbolininkai buvo nepaprastai populiarūs, tad leista gausi komandos atributika, o čia solidus plakatas su mano lankytų rungtynių bilietais.
Jūsų nuolankus gidas futbolo aistruoliu, anuomet vadintu „sirgaliumi”, tapo dar paauglystės metais, kai 1983-ais „Žalgiris” iškopė į sovietų imperijos aukščiausiąją lygą. Gerai pamenu stadiono gausmą, sklisdavusį toli mieste, kai „Žalgiris” įkaldavo įvartį „raudonskūriams” – taip vadindavome rusiškas komandas, mėgusias raudoną sportinę aprangą. „Žalgirio” stadione vykusių aistrų aidas galingu griausmu atsirisdavo iki Katedros (anuomet – Gedimino) aikštės, tad net nematydamas rungtynių, galėjai nuspėti eigą: galingas atodūsis – mūsiškiams įmušė įvartį, o džiaugsmingas gaudesys – „Žalgiris” įkalė „bankę” (tokiu žargoniniu žodeliu dažniausiai buvo vadinamas įvartis). Rungtynių stebėjimas prieš keturiasdešimt metų buvo kiek kitoks, nei įsivaizduotų dabartiniai futbolo fanai: apie plastikines kėdes anuomet nei nesvajota, tad sėdėdavome ant ilgų suolų, padarytų iš medinių tašelių, neretai permirkusių kiaurai. Šaltis, vėjas, sniegas, lietus, kaitra ir spiginanti saulė – viskas tavo, futbolo aistruoli/sirgaliau/fane! Vienintelis ginklas nuo gamtos išdaigų buvo lietsargis, tačiau nuo jo lašėjo vanduo šalia sėdinčiam ant peties. Tiesa, dar pagelbėdavo aitrus cigaretės dūmas.
Pajutę neblogas pajamas, kooperatoriai ėmėsi gaminti „Žalgirio” atributiką: įsisegęs iškart penkis ženkliukus, eidavau į rungtynes kaip „generolas”.
Galbūt gana tų meilių-seilių futbolui, laikas papasakoti jums šmaikščias ir neordinarines istorijas bei situacijas, kurių pasitaikydavo dažnose rungtynėse. Vėlų, šaltą ir darganotą rudenį, lapkričio pradžioje, stebėjome vienas paskutiniųjų sezono rungtynių, jei gerai pamenu, „Žalgiris” kovėsi su ne itin mėgstama Lietuvoje maskviečių „Torpedo” komanda. Įsikūrę šiaurinėje tribūnoje, gūžėmės nuo žvarbaus oro ir lietaus, tačiau mūsų kantrumas buvo atpirktas – mūsiškiai įkalė įvartį būtent priešais mus buvusius vartus, tad puikiai matėme visą ataką ir kamuolio skrydį į tinklą. Atkutę, ėmė dainuoti negudrią „Atskrend sakalėlis per žalią girelę” versiją, kurioje priedainis buvo toks: „Įmušė įvartį į rusų vartelius!”. Mums už nugaros stovėję milicininkai ėmė rusiškai kalbėtis: aukštesnio rango karininkas, berods, majoras, paklausė šalia stovintį mėlynkepurį, ką gi mes dainuojame. Tas nuolankiu balsu paaiškino, kad dainuoja „zabili gol v ruskije vorota” („įmušė įvartį į rusų vartus”, rus.). Karininkas subliuvo: „Vziaaatj!” („Sučiupti”, rus.).
Rodos, nieko blogo nei padarėme, nei sumanėme, juk jeigu būtų įmušę įvartį į latvių ar lankų vartus, būtume dainavę „įmušė įvartį į latvių vartelius” ar „įmušė įvartį į lenkų vartelius”, bet sovietinėje milicijoje klestėjusi lietuviafobija lėmė kitaip. Pagriebęs mane bei klasės draugą Marių, milicininkas ėmė tįsti mus iš tribūnos, tačiau du nelaimėlius išgelbėjo girtas mižnius. Išėjus iš stadiono, prie įėjimo tribūnon budėjęs milicininkas sustabdė mudu vedusįjį, ir paklausė, už ką mus sučiupo. Tas atšovęs, kad dainavome „zabili gol v ruskije vorota”. Tuo metu mus laikančiam milicininkui ant kepurės ėmė čiurkšlenti iš viršaus srovelė, ir pakėlę akis, visi išvydome, kad smarkiai girtas vyras stovi prie stadiono viršuje esančios aikštelės-terasos krašto, ir per aptvarą šlapinasi tiesiai ant milicininko. Šis iš netikėtumo bei apmaudo trumpam mus paleido, o Marius pusbalsiu pratarė „bėgam”.
Pasileidom kaip iš ugnies bėgti link stadiono tvoros, ėjusios palei dabartinę Šeimyniškių gatvę, mat buvo išlaužtas vienas strypas aptvare, ir per skylę galėjai išlysti visai netoli viešojo transporto stotelės. Šaukdami „Stoi!” („Stok!”, rus.) mus ėmė vytis abu milicininkai, o kiti mėlynkepuriai jau lėkė link mūsų nuo dab. Rinktinės gatvės pusės, užkirsdami galimybę išbėgti pro vartus. Mes nei neketinom pro vartus veržtis, o viesulu užbėgom ant požeminių garažų, ir pro plyšį tvoroje išlindom lauk. Lysdamas antrasis, vos-vos spėjau pasprukti, nes ranką pro plyšį iškišusiam milicininkui iki manęs pritrūko gero sprindžio. O čia dar tokia sėkmė – atvažiuoja Antakalnin riedėjęs 14-as autobusas, tad spėjome nubėgti stotelėn ir į jį įšokti, netrukę pro galinį langą parodyti špygas nuvažiuojantį autobusą besivejantiems „mentams” (taip anuomet vadinti milicininkai, ypač – nusiteikę antilietuviškai).
Prisiminkim įamžintas puikių „Žalgirio” rungtynių ir pergalių akimirkas, pasigėrėkim jas nukalusiais futbolo talentais.
Iš Antakalnio kolona atžygiuodavę sovietiniai kareivos įprastai susėsdavo pirmojoje stadiono eilėje: jiems tai būdavo vis šiokia-tokia pramoga, o ir bilietų pirmon eilėn nelabai kas pirkdavo, nes joje prastas matomumas, tad geriausia sėdėti Rytų tribūnoje, ir kuo aukščiau. Rungtynių pradžioje abiejų komandų futbolininkai darydavo apšilimą, paspardydavo kamuolį į vartus, pasipasuodavo, aktyviai mankštindavosi vartininkas Jurkus (viena „Žalgirio” pergalių priežastis – subtilus Jurkaus įžvalgumas, mokėjimas strategiškai perprasti varžovų keliamus pavojus). Vienas mūsiškių smarkokai spyrė į vartus, ir kamuolys nuo virpsto atšoko link pirmoje eilėje sėdėjusių kareivų. Mikliai pašokęs, vienas jų norėjo spirti kamuolį aikštėn, tačiau koja susipynė milinės skvernuose, ir kamuolį jis paspyrė labai nesmarkiai ir itin netaikliai. Negana to, vargdieniui nuo galvos nukrito kepurė, vadinamasis „pyžikas” (žargoninis ausinės kepurės pavadinimas sovietmečiu), tuo sukeldama dar smarkesnį kareivos nesėkme besijuokusių žiūrovų kvatojimą.
Buitis stadione buvo neįmantri, tad gaivesnių gėrimų tekdavo atsinešti paties portfelyje ar krepšyje. Mes, nepilnamečiai, šiukštu vengėme net alaus gurkštelėti, o įpratę prieš rungtynes ar jų pertraukos metu „pasišildyti”, užlįsdavo už apšvietimo stulpo apačios, apkaltos cinkuota skarda. Taip pasislėpę, iškliukindavo visą buteliuką „rašalo” (spirituoto vyno) arba „obuoliuko” (vaisių vyno, gaminto ir tebegaminamo „Anykščių vyno” bendrovės). Dar keblesni būdavo gamtiniai reikalai, nes tupykla anuomet buvo viena didžiulė, jokių kabinų ar pertvarų – išlikusi dar nuo stadiono rekonstrukcijos pokariu laikų. Pertraukos metu prie kiekvienos vietelės gamtiniams reikalams atlikti išsirikiuodavo milžiniškos eilės norinčių nusičiurkšti, tad atsistojus ant metalu padengtų „pėdų”, tekdavo skubiai tvarkytis, bet iš strioko dažną sugriebdavo „stypsiūga” – stovi, stovi ir niekaip negali pradėti… Laukiantieji netrukdavo paraginti stypsančius išraiškingais šūksniais, pasodrintais necenzūriniais žodžiais nelietuvių kalba.
Prieš sezoną būdavo išleidžiamos informatyvios knygelės su būsimų rungtynių grafiku, išvardyta komandos sudėtimi, žaidėjų biografijomis ir t.t.
Pora žaidybinių situacijų, įsiminusių ilgam. Ne tik mūsų laikais, bet ir sovietmečiu būta – turbūt nuo pat žaidybinio sporto pradžios – akivaizdžiai korupcija dvokusių situacijų futbole. Dosniai pamaloninti piningesnių klubų, teisėjai-atvykėliai nesikuklindavo net Vilniuje „sukti” rungtynių eigą ne žalgiriečių naudai, o ką jau kalbėti apie mūsiškės komandos išvykas į kitas SSRS respublikas (taip sovietmečiu vadintos imperijoje kalėjusios šalys).
Klasiokui Mariui kažin kokiu būdu pavyko gauti bilietus į Vakarų tribūną, kurioje rinkdavosi sovietinis „elitas”: partiniai funkcionieriai, sovietiniai karininkai ir kiti ano meto pūzrai. Šie slunkiai niekada neskanduodavo „Žalgiris-Žalgiris-Žalgiris…” po įvarčio, tik atsistoję papliaukšėdavo delnais. Ginkdie tokiems skanduoti „Eina-eina-eina!”, kai žalgiriečiai leidžiasi atakon ar ruošiasi baudos spyriui, galinčiam pasibaigti šauniu įvarčiu! Na, o mudviem vaizdą tąkart gerokai užstojo televizijos komentatorių būdelė, tad įvartį į priešais Šiaurės tribūną esančius vartus matėme prastai, tačiau antrajame kėlinyje visa kova susitelkė būtent apie vartus Pietų pusėje. Tąkart „Žalgiris” žūtbūtinai grūmėsi su Kyjivo dinamiečiais, sudariusiais SSRS futbolo rinktinės pagrindą. Kyjivo „Dinamo” komandos treneris Valerijus Lobanovskis atkakliai kalbino Valdą Ivanauską pereiti į jo treniruojamą klubą, žadėjo butą Ukrainos sostinėje ir kitas gėrybes, bet „Ivanas” – taip anuomet vadinome Valdą Ivanauską su itin švelnia ironija, nes labai gerbėme – atsisakė principingai ir garbingai.
„Žalgiris” anuomet buvo stipri komanda, įvartį galėjo įspirti bemaž kiekvienas žalgirietis, tad nenuostabu, kad ilgą laiką pirmavo prieš kyjiviečius rezultatu 2:1. Brendo sensacija: kažin kokios Lietuvėlės kažin kokio miesto Vilniaus komanda nugalės SSRS rinktinės pagrindą?! Parsidavėlis teisėjas ėmė „tempti gumą”, pridėdamas vis daugiau ir daugiau minučių, antrajam kėliniui senai pasibaigus. Mūsiškiai didvyriškai gynėsi nuo jų vartus apgulusių kyjiviečių, o stadionas tiesiog skendo kurtinamame švilpesyje – net Vakarų tribūnoje sėdėję pusglušiai piktinosi ir keikė teisėją. Visgi dinamiečiams pavyko įspirti antrą įvartį, ir teisėjas akimirksniu sušvilpė rungtynių pabaigą, dvejomis rankomis parodydamas į aikštės vidurį. „Žalgiris” buvo apgautas ir apvogtas savojoje aikštėje, nes pridėtos buvo bene septynios minutės papildomo laiko, kad dinamiečiai sugebėtų išlyginti rezultatą. Niekuomet netikėkite, mieli bičiuliai, sovietų sąjungoje propaguotos „tautų draugystės” mitu: sovietijoje buvome engiami ir apgaudinėjami „mažieji broliai”, ir niekšinga pergalės vagystė iš „Žalgirio” tai tik dar kartą liudija – imperija žemino ir menkino lietuvaičius kiekviena proga ir kiekvienam žingsnyje.
Benjaminą Zelkevičių, anuomet daugelio vadintą „Zelkumi”, žinojo kiekvienas: reiklus, net griežtokas strategas pasižymėjo nepaprastu įžvalgumu.
Kartą teko patirti ne itin smagias emocijas prieš rungtynes, ir visišką euforiją varžybų metu. Šiek tiek pavėlavę atėjome į „Žalgirio” grumtynes su maskviškiu „Spartaku”, tad stadionas jau gaudė nuo jį perpildžiusios minios. Bandėme patekti Šiaurinėn tribūnon, tačiau įėjimo vartai buvo uždaryti, o juos iš vidinės pusės laikė keletas milicininkų. Stadiono perėjoje-tunelyje mūsų susirinko gana daug – kokie pora šimtų, ėmusių piktintis, kad dėl nesuprantamų priežasčių nėra įleidžiami. Kantrybei išsekus, imta spaustis link vartų, tad prie jų atsidūręs, visomis jėgomis įsirėmiau į vartų grotas rankomis, kad nebūčiau užspaustas. Kitoje vartų pusėje juos įsiręžę, šlapi nuo įtampos ir prakaito, laikė keli milicininkai, kuriems rusiškai šaukėme, kad paleistų vartus, nes būsime užspausti. Nebegalėdami išlaikyti spaudimo, milicininkai atšoko nuo vartų, šie akimirksniu atsivėrė, smarkiai trinktelėdami į betonines sieneles, ir gausus pavėlavusiųjų būrys įvirto stadionan.
Sėdimų vietų senai nebebuvo, tad lipome į viršuje buvusią aikštelę-terasą, juosusią stadioną nuo vienos Pietinių vartų pusės iki kitos. Rungtynes teko stebėti stovint, tačiau džiaugėmės patekę stadionan, o labiausiai džiūgavau aš, nes galėjau būti užspaustas ir sužalotas. Tądien „Spartako” komandoje nežaidė puikus vartininkas Rinatas Dasajevas, anuomet buvęs ir SSRS rinktinės vartų sargu. Žalgiriečiai kaipmat pajuto pergalės skonį, nes įmušti Dasajevui buvo tas pats, kas nuginkluoti Jurkų: „Žalgirio” vartininkas buvo absoliučiai unikalus – net šimte rungtynių jis neišėmė kamuolį iš savųjų vartų tinklo – jie liko „sausi”! Rungtynės išėjo nuostabios: mūsiškiai įspyrė net penkis įvarčius, o maskviečiai tik du, tad pergalė laimėta „stambiu skirtumu”: sovietiniai futbolo funkcionieriai, norėdami paskatinti komandas kovoti atkakliau ir rezultatyviau, už pergalę „stambiu skirtumu”, t.y. kai įspirtų įvarčių skirtumas buvo trys ir daugiau, skirdavo ne du taškus, o visus tris (už lygiąsias komandos gaudavo po tašką, ko neišnaudodavo lygiųjų limitą, o jam pasibaigus tenkindavosi nuliu). Ypač smagu buvo, kad dauguma įvarčių kliuvo į vartus priešais Šiaurės tribūną, kurios viršuje stovėjom.
Visgi svarbiausias futbole yra įvartis, tad prisiminkim „Žalgirio” vyrų nuopelnus, įrodant sovietijos šulams, kad maža Lietuvėlė galinga žmonėmis.
Futbolo fanatai – galinga jėga, ir pasireikšdavo ji gana drastiškais aniems laikams būdais. „Gaziku” anuomet vadintas GAZ-69 sovietinis visureigis buvo plačiai naudojamas milicijos, liaudyje jis vadintas „kaziloku” pagal niekinamo sovietinių milicininkų pravardžiavimo „kaziolais” („ožiais”, žarg. rus.). Nudažytas jis buvo mėlyna ir geltona spalvomis, mat milicininko uniformos buvo melsvos. Štai tokį „kaziloką” plūstelėjusi iš stadiono fanatų minia kilstelėjo, apvertė ant stogo ir ėmė ridenti anuomete M.Melnikaitės (dabar A.Juozapavičiaus) gatve, byrant visureigio stiklams ir jam pačiam garsiai barškant. Vaizdas įspūdingas, nes vienas tokį automobilį net nepajudintum, o sugriebtas poros dešimčių tvirtų vyrų, „gazikas” it kamuolys dardėjo gatve, kol pavirto neremontuotina griuvena.
Sykį gausi sirgalių minia traukė iš stadiono paneriu, alkanu pokariu sodintų ir jau suvešėjusių liepų paunksme, vėliau žygiavo Žaliuoju tiltu link geležinkelio stoties, nusiteikusi palydėti „Spartako” sirgalius akmenimis į traukinio langus. Sunku pasakyti, kieno iniciatyva ir sumanymu, sirgalių miniai einant pro anuomečius kompartijos Centro komiteto rūmus (Gedimino pr. 11, dabar juose dirba Vyriausybė), akmenimis „pavaišinta” ir kompartijos bonzų irštva – išdaužyta nemažai brangių, iš lauko nepermatomų stiklų. Milicijos vadai gavo smarkios pylos kitądien, kad leido tokį „antitarybinį”/antisovietinį išpuolį surengti.
Fantastiškai pakilią rungtynių atmosferą, klestėjusią Pietų ketvirtojoje tribūnoje, kurioje įsikurdavome sovietmečio pabaigoje, pamenu iki šiol su jauduliu. Juokingai dabar atrodytų baltos kepuraitės žaliais bryliais, o anuomet tai buvo futbolo mados „topas”. Vėliavomis mosuoti galėjome tik tokio dydžio ir ne didesnėmis: esu savąją išsaugojęs, tik kotas pasimetęs – jo galas, kyšantis iš vėliavos, galėjo būti tik tokio ilgio, kad galėtum suimti ranka. Suvaržymai, milicijos išpuoliai prieš sirgalius sovietmečiu buvo gana dažni, o štai iš maskolijos atriedėdavę „Spartako” sirgaliai būdavo uoliai saugomi, ir sodinami atskirame sektoriuje – dažniausiai Šiaurės tribūnoje – kad gerai negautų per sprandą nuo „Žalgirio” fanų. Atvykėlius „pamalonindavome” bent jau įžeidžiančiomis skanduotėmis rusų kalba, kad geriau suprastų: „Dinamo” – paraša, pobieda būdet naša!” („Dinamo – išvietė, pergalė bus mūsų”, rus.) ir dar užgaulesnėmis.
Geriausiais rezultatais žalgiriečiai džiugino 1987-1989 metais, pelnę SSRS čempionato bronzos medalius, nugalėję Universiadoje.
Įsiminė stadione rengtos loterijos automobiliui laimėti: nusipirkęs loterijos bilietą, kainavusį, berods, rublį ar du, galėjai laimėti naujutėlį automobilį. Šis būdavo pastatytas stadione, kad labiau masintų pirkti loterijos bilietus. Kartą besitreniruojantys futbolininkai nepataikė į vartus, tačiau automobilio stiklan įspyrė taikliai, tačiau šis neišdužo – ką jau ką, o stiklą sovietijoje sugebėta gaminti tvirtą. Nuo to karto automobilis būdavo statomas saugesnėje vietoje – už vartų priešais Šiaurės tribūną, kad netaptų kito spyrio kamuoliu taikiniu. Išlošimo procedūra buvo aiški ir neįmantri: po rungtynių per garsiakalbius nuskambėdavo automobilį laimėjusio bilieto numeris, ir visiems stovint, vienas laimingasis garsiai sušukdavo savąjį „valio”, kitiems smagiai plojant ir juokiantis. Niekas neliūdėdavo neišlošęs, nes likusi dalis pinigų likdavo senojo „Žalgirio” stadiono šeimininkams.
Gerą pusdienį galėčiau pasakoti jums margus nutikimus, matytus senukame „Žalgiryje” – anuomet visi supratome, koks kuklus mūsiškis stadionas, smarkiai senstelėjęs, ne itin patogus, tačiau jis buvo nepaprastai mielas įspūdingų „Žalgirio” pergalių dėka. Tebūnie per amžius gėda susnoms, nesugebantiems per keliasdešimt metų pastatyti naują stadioną, o senąjį begėdiškai apleidusiems, nustekenusiems ir leidusiems nugriauti! Tik paskutiniai glušeliai nustekena turimą sporto objektą, naująjį dar nepasistatę. Lietuviškojo futbolo lemtis apskritai liūdna, gal net tragiška: apspistas perėjūnų, vagišių, kriminalinių šulų bei valdininkų savivalės išvargintas, futbolas Lietuvoje buvo ir tebėra sužlugdytas, nusivažiavęs iki varganiausio lygio. Futbolo pasaulio autsaideres komandas prancūzai įveikia dešimties įvarčių dėka, o mūsiškiai vargais negalais teįspiria vos vieną. Nenoriu būti blogu pranašu, bet kol kas nematau jokių prošvaisčių mūsų šalies rintinei kilsterėti iki fantastiško žaidimo, kurį sovietmečiu demonstravo „Žalgiris”.
Pabuvoti šlovingoje Vilniaus „Žalgirio” futbolo komandos praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir videoteka.
