1964.08.22, šeštadienis
Atsibudę ryte nusivylėme, girdėdami kaip į palapinės stogą papsi lietaus lašai. Vanduo prasisunkė ir į palapinės vidų permerkdamas miegmaišius. Išlindę iš palapinių pamatėme sniegą per naktį padengusį kalnų šlaitus ir viską aplinkui. Lyjant jis tirpo, nyko akyse, , bet lietus nesiliovė. Elbrusas ir kitos viršūnės skendėjo rūke. Po pusryčių abudu Jonai išėjo žvalgybon link perėjos, o aš – prie ledyno “liežuvio” esančio už 2-3 km. Kylant upeliu stebėjau kaip greitai vandens srovė apzulina akmenis juos ridendama, – juo arčiau ledyno, tuo aštresnės buvo upelio akmenų briaunos. Priėjus ledyno pakraštį, aiškiai matėsi jį sudarančio ledo sluoksniuotumas. Iš po ledyno sruvo drumzlino vandens srautai, o nuo jo viršaus dundėdami ir šokinėdami kartas nuo karto ritosi įvairaus dydžio akmenys. Vienas toks “paklydęs” akmuo pralėkė visai pro šalį ir šleptelėjo į purvą už manęs. Teko skubiai trauktis iš pavojingos zonos ir grįžti į stovyklą.
Likusią dienos dalį oras buvo permainingas, – kartais nušvisdavo saulė, bet netrukus vėl imdavo lyti. Vakare prisivalgę kruopų košės bei užgėrę ją kava, anksti ėjome miegoti, tikėdamiesi rytoj šturmuoti Elbruso šlaite esančią perėją.
1964.08.23, sekmadienis, Chatiu-Tau perėja (3880 m).
Atsikėlėme vėliau negu norėjome, o link perėjos išėjome tik apie 7 val. Lietus nebelijo, bet pūtė žvarbus vėjas. Kylant aukštyn jis nurimo, o dar vėliau išlindo ir saulė. Kopdami vienoje vietoje išvydome karo atgarsį – keliasdešimt tarp akmenų gulinčių didelių (apie 120 mm skersmens) artilerijos sviedinių. Sunku buvo patikėti, kad ir čia, sunkiai pasiekiamuose kalnuose vyko žūtbūtinės kovos, liejosi kraujas. Tik žilagalvis Elbrusas žinojo, ką matęs per savo ilgą gyvavimą. Jaunystėje jis spjaudėsi ugnimi, akmenimis, liejo karštos lavos srautus. Per didžiausius išsiveržimus savo šlaitus jis padengė vis kitokios sudėties ir spalvos (rausvos, pilkos, juodos) lavos laukais. Nors dabar šio aukščiausio Europos kalno viršūnė sukaustyta amžinų ledynų, jo širdis liko karšta, retkarčiais suspurda sukeldama žemės drebėjimus, kurių vienas buvo pernai. Pagal graikų legendas narsusis Prometėjas iš Elbruso viršūnės kadaise pavogė ugnį ir dovanojo ją žmonėms, o pats už tai buvo nubaustas, prikaustytas prie šio kalno uolos. Kalno šlaituose ir slėniuose trykšta daugybė mineralinių šaltinių.
Į perėją pakilome lengvai, bet kitoje jos pusėje plytėjo sniegu padengti ledlaukiai besileidžiantys į keletą slėnių. Nuo perėjos prieš mus atsivėrė visas Centrinis Kaukazas, – į abi puses kiek akys užmato virš debesų kilo aukščiausios šalčio sukaustytos, saulėje spindinčios šio kalnyno viršūnės. Aukščiau mūsų gal už 2-3 km buvo matyti garsi alpinistų prieglauda „prijut odinnadcati“ (4100 m) – paskutinė stovyklavietė prieš kylant į kalno viršūnę. Pirmasis į Elbrusą ir Kazbeką beveik prieš šimtą metų (1868 m.) įkopė anglas Duglas Frešfildas su palydovais Tukeriu ir Muru.
Pasigrožėję vaizdais ir kiek pailsėję, patraukėme sniego lauku žemyn. Žygio vadovas Jonas ėjo pirmas bandydamas sniegą ledkirčiu, mes sekėme jo pėdomis. Praėjo gal valanda, saulė kilo vis aukščiau, sniegas aptirpo, tapo šlapias bei slidus. Gailėjomės ryte vėlai iškeliavę. Leidžiantis teko dažnai šokinėti per ledo plyšius, bet kol kas jie buvo neplatūs. Nuo akinančio ledyno spindesio ėmė skaudėti akys, – turėjome užsidėti tamsius akinius. Po poros valandų pasiekėme apatinį ledyno kraštą. Čia ir prasidėjo didžiausi sunkumai ir pavojai, – ledyne žiojėjo daug didelių plyšių, kurių gylis buvo nuo keliolikos iki keliasdešimt metrų. Teko daug klaidžioti ieškant kaip juos apeiti. Nuo ledyno skardžio apie 50 m leidomės su alpinistine virve. Po to kurį laiką ėjome ledyno ir kalno šlaito sandūra. Bet ir čia buvo pavojinga, – į mus bet kada galėjo pataikyti iš aukščiau riedantys akmenys. Be to, ir čia buvo stačių atkarpų, – tekdavo vėl leistis virve. Aplinkui šniokštė drumzlino vandens srautai, bauginančiai aidėdamas skylinėjo ledynas, čia vienur čia kitur dundėjo riedantys akmenys, įsigavo baimės jausmas. Tuo tarpu aukštai uolose daugybe aidų skardėjo kalnų tetervinų klyksmas …
Pirmoje patogesnėje aikštelėje stojome pailsėti ir pasimėgauti tradiciniu alpinistų patiekalu – ledais iš sniego ir kondensuoto pieno. Kiek atsigaivinę, leidomės toliau. Netrukus pirmuoju einantis mūsų žygio vadovas paslydo ir, neišsilaikęs ant kojų, keletą metrų riedėjo žemyn. Atsikėlęs jis buvo visas purvinas, ties alkūnėmis raudonavo nudrėksta oda, iš antakio sruvo kraujas, teko bintuoti galvą. Bet džiaugėmės, kad nesibaigė blogiau. Kiti bendražygiai leidžiantis taip slydo ar griuvo, tad ant rankų ir kojų bene visi turėjome sumušimų, nudrėskimų. Ant kojų arba repečkomis besileisdami per morenos akmenyną, per purvinus vandens srautus bei upelius dar po poros valandų pagaliau pasiekėme slėnį, o dar po valandos priėjome Tegeneklio gyvenvietę. Buvo keista po septynių dienų ėjimo kalnais vėl žengti asfaltuotu keliu, kuriuo važiavo mašinos. Eidami dar toliau pasiekėme ir Elbruso kaimą. Netoli nuo jo ant Baksano kranto apsistojome nakčiai. Elbruso parduotuvėje pirkome duonos, cukraus, “tušonkės“ ir porą butelių vyno, – norėjome pažymėti bene sunkiausią žygio dieną, o taip pat mūsų narsių merginų išleistuves. Rytoj jos autobusu važiuos į Nalčiką, iš ten – traukiniu namo. O mes keturi viengungiai liksime dar paklaidžioti kalnais. Vakare ėmė lyti. Aš ir Kolia surūkėme po cigaretę, po to visi sulindome į miegmaišius.
1964.08.24, pirmadienis
Likę vieni nutarėme kitą dieną įveikti Bečo perėją. Turėdami laiko, Baksano intaku pakilome iki Šcheldo ledyno ir ant didžiulės uolos kurį laiką kepinomės saulėje. Iš čia visu gražumu buvo matyti Šcheldo ir Užbos kalnų viršūnės, sunkiai pasiekiamos net patyrusiems alpinistams. Grįžę į gyvenvietę, apsirūpinome maistu ir po pietų palei Jurengi upę iškeliavome link perėjos. Netrukus ėmė lyti ir kol nuėjome apie 10 km iki alpinistų bazės „Severnij prijut“, gerokai peršlapome. Šioje bazėje, esančioje aukščiau miško ribos, jau buvo apsistoję 36 planiniai turistai. Mums teko nakvoti ant grindų. Pavakarieniavę pienu (50 kap./l) su duona ir ėjome miegoti.
1964.08.25, antradienis, Bečo perėja
Atsikėlę 3 val. nakties ir paskubom papusryčiavę, 4 val. iškeliavome kartu su planinių turistų grupe. Danguje švietė priešpilnis mėnulis, gaubdamas kalnus paslaptinga šviesa. Po valandos dangus rytuose prašviesėjo, kalnų viršūnės paraudo, o dar po kiek laiko jų sniegynuose suspindo pirmi saulės spinduliai. Tuo tarpu slėnyje vis dar buvo tamsu ir šalta. Pagaliau pralenkę turistų grupę, po kurio laiko pasiekėme apatinį ledyno kraštą. Kopiant stačiu ledyno šlaitu teko naudoti virvę. Į batus pribirus sniego pradėjo šalti kojos, o vėliau ir rankos, nes kopiant dažnai teko jomis atsiremti į šlapią sniegą. Netoli perėjos prasidėjo pūga, pustė, bet leidžiantis nuo perėjos vėjas nurimo, išsigiedrijo. Prie mūsų grupės prisiplakęs ir kurį laiką kartu ėjęs gruzinas pavogė mano fotoaparatą. Vakare aš vos pajudėjau, nes dar kartą kopiau į perėją tikėdamasis rasti savo „Zenitą“ su įspūdingiausiais vaizdais iš Chatiu-Tau perėjos. Tačiau tik įsitikinau, kad jo nepamečiau, o jį pavogė. Ką gi, būna ir blogiau… Vakare gėrėme narzaną, valgėme sriubą, iš nupirkto kopūsto ir bulvių. (Tęsinys netrukus.)
Nuotraukos autoriaus.
