Pamenate mūsiškį apsilankymą priešistorinėse Džgantijos šventyklose, o galbūt labiau įsiminė viešnagė pas Ta Kola malūnininką? Laikas mums pasidairyti vos kelis tūkstančius gyventojų turinčiame Gozo salos miestelyje Xaghra (maltiečiai taria Čarra), kuriame ir yra mūsų lankytos įdomybės. Ką gi, sėdame į autobusą, ir apyprasčiais Gozo keliais dardame į Xaghrą, aikčiodami nuo vairuotojo sugebėjimų sukti ratus siaurutėmis miestukų gatvėmis. Dažno prie sankryžos esančio pastato kampai „apdrožti” nesuvaldžiusių transporto priemonę, tačiau autobusų vairuotojų meistriškumas tiesiog fantastiškas. Iki atvažiuosime Xaghron, pasigrožėkime nuostabiomis Gozo panoramomis, ir pasidomėkim miestuko duomenimis. Xaghra (malt. Ix-Xagħra) – administracinis Maltos vienetas, esantis Gozo saloje. Tai viena iš seniausiai apgyvendintų Gozo dalių, kurioje yra Džgantijos megalitinės šventyklos, datuojamos 3600 m. pr. Kr., ir Xagħra akmens ratas. Šiame mieste galima rasti natūralių požeminių objektų, tokių kaip Xerri grota ir Ninu urvas, taip pat Calypso urvas, iš kurio atsiveria vaizdas į raudono smėlio Ramlos paplūdimį. Tai antras pagal dydį Gozo miestas, kuriame pagal 2021 m. gyventojų ir būstų surašymą gyvena 5161 gyventojas. Jis yra į šiaurės rytus nuo Gozo sostinės Viktorijos. Xagħra yra populiari turistų traukos vieta, nes žavi jos istorinis paveldas, gyva Pergalės aikštė, tad tūkstančiai vasarą plūsta į Ramlos įlanką, ir ištisus metus – į šventyklas. (Nuotraukoje viršuje – Pergalės aikštė Xaghroje.)
Važiavimas autobusais Goze ir Maltoje žavi nuostabiais vaizdais, nors keliams būtų galima palinkėti kokybės, o autobusams – geresnės švaros.
Žemė, kuri dabar yra Malta ir Gozo, iškilo iš po jūrų maždaug prieš penkiolika milijonų metų. Tuo metu ši žemė buvo pietinė Europos ir Azijos žemyninės masės tęsinys. Sausumos tiltas nuslūgo maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų, palikdamas Maltą ir Gozą kaip Viduržemio jūros vidurio salas. Maltos archipelagas tūkstančius metų buvo negyvenamas. Maždaug prieš 7000 metų grupei žmonių iš Sicilijos pavyko perplaukti gana patikimu jūrų laivu ir kolonizuoti salas. Žmonės, kurie pirmą kartą kolonizavo Gozą, tikriausiai gyveno urvuose, žinomuose kaip Il-Mixta Ghajn Ghabdun plynaukštėje į šiaurės vakarus nuo Gozo. Šioje vietoje iškastos šukės yra autentiškesnės kilmės nei bet kuri kita keramika, rasta kitur Maltos salose. Netrukus ši grupė išplito ieškodama žemės ūkio paskirties žemių, o viena iš artimiausių apgyvendintų vietų tikriausiai buvo ix-Xaghra plynaukštė. Šiai vietai buvo lemta išlikti dėmesio centru per tris priešistorinius laikotarpius: seniausių laikų, neolito periodo (5000–4100 m. pr. Kr.) liekanos buvo aptiktos vietovėje, kuri dabar vadinama ta Santa Verna. Teritorijoje iškasti grioviai atskleidžia ankstesnio neolito laikotarpio sluoksnius.
Prieš gilindamiesi į Xaghros istoriją, užsukim į dar tebedirbantį barą šalia pergalės aikštės, ir sukirskim po picą, nes kitos kavinės nebedirba.
Ant sienos kabantis žemėlapis, žymintis barą lankiusių turistų kilmės šalis, nuteikia pakiliai: jei jau tiek daug lankytojų būta, tai valgis bus skanus.
Patraukliai atrodanti pica, deja, yra sausoka ir negardi, bet dingti nėra kur: po 16 val. Maltoje papietauti nėra paprasta – kavinės, picerijos nebedirba…
Išėję pasidairom į aikštės akcentu esančią šventovę bei daugybę tuščių staliukų aikštėje, ir grįžtam prie Xaghros istorijos.
Antruoju arba Šventyklų laikotarpiu (4100–2500 m. pr. Kr.) ix-Xaghra plynaukštė buvo svarbiausia vieta saloje. Tai liudija didžiausias iki finikiečių goziečių darbas – Džgantijos šventyklos (3600 m. 3000 m. pr. Kr.). Šis etapas yra svarbus priešistorinio žmogaus kultūrinės evoliucijos posūkis Goze ir Maltoje. Kita svarbi šio laikotarpio vieta yra Tal-Qacca Hypogeum. Šventyklos laikotarpiu Ix-Xaghra iš tiesų buvo Gozo širdis. Trečiasis laikotarpis, bronzos amžius (2500–700 m. pr. Kr.), pradėjo naują epochą. Žmonės buvo visiškai skirtingos rasės ir turėjo visiškai skirtingą kultūrą. Jie buvo karingi žmonės, naudojantys varinius ir bronzinius įrankius ir ginklus. Jie mieliau gyveno ant kalvų, kurias buvo lengva apginti nuo tautų, kurios pradėjo plaukioti Viduržemio jūroje ir dažnai išsilaipino salose. Tikriausiai ix-Xaghra šventyklos buvo apleistos, o salos židinys buvo perkeltas į Citadelės kalvą.
Maždaug 700 m. prieš Kristų Maltą ir Gozą kolonizavo finikiečiai. Apie 550 m. finikiečiai iš Kartaginos – kartaginiečiai – perėmė valdžią ir išliko šeimininkais iki 218 m.pr.Kr. Ras il Vardijoje, pietvakariniame Gozo pakraštyje, yra pūnų uolose iškirstos šventovės liekanos. Atrodo, kad ix-Xaghra nebuvo vykdoma jokia veikla. Romėnai perėmė valdžią 218 m. prieš Kristų, prasidėjus Antrajam Punijos karui, sukurdami Gozo savivaldybę, nepriklausomą nuo Maltos, su respublikonų vyriausybe, kuri kaldino savo monetas. Apie 455 m. salas užėmė vandalai, o nuo 476 m. – ostrogotai. 535 m. jie atiteko Rytų Romos imperijai, t.y. Bizantijai (535–870). 870 m. Aghlabid arabai apgulė Maltą, nužudė daugumą gyventojų ir paliko salyną griuvėsiais. Apie 1045 m. iš Sicilijos atvyko saracėnų grupė ir vėl kolonizavo salą. Maltiečių kalbos šaknis padėjo šie arabiškai kalbantys musulmonai, kurie Gozo citadelei suteikė Mdinos vardą, o Gozo salai – Ghawdex.
Xaghroje netrunkame atrasti mūsų seną pažįstamą – Ta Kola vėjo malūną, iki šiol puikiai veikiantį ir galintį smagiai sukti girnas.
1091 m. grafas Rogeris Normanas įvedė nominalią vyriausybę Maltai, tačiau saracėnai liko šeimininkai, mokantys metinę duoklę. 1127 m. salas atkovojo normanai, o paskui – švabai (1194 m.), angevinai (1266 m.) ir aragoniečiai (1282 m.). Gozo gyventojų skaičius, susitelkusių Citadelėje ir Rabate, pradėjo nuolat augti. Bažnyčia, veikusi kaip parapija Citadelėje, užfiksuota 1299 m. Salą valdė feodalas, kurio vienintelis interesas buvo iš gyventojų nulupti kuo didesnius mokesčius. Valdovų valdžia baigėsi apie 1397 m., kai Gozo ir Malta buvo įtrauktos į karališkąją sritį. Vietinę valdžią, kuriai vadovauja Hakemas arba miesto kapitonas, kasmet skirdavo Sicilijos karalius. Nuo tada goziečiai sunkiai kovojo, kad išlaikytų savo laisvę ir teises. 1530 m. kovo 23 d. salos atiteko Šventojo Jono Jeruzalės riteriams – religiniam ordinui, įsteigtam 1099 m., o oficialiai įkurtam Jeruzalėje 1113 m. 1551 m. sala patyrė didžiausią apgultį istorijoje. Liepos mėnesį Citadelę apgulė turkai, vadovaujami Sinan Pašos. Viduramžių sienos nebuvo atsparios apšaudymui, tad visi 5000 gyventojų buvo paimti į vergiją.
Dievo Motinos Gimimo bazilika – Romos katalikų parapijos bažnyčia, skirta Marijos Gimimui. Dabartinis pastatas buvo pastatytas 1815–1855 m. mažesnės bažnyčios vietoje, kuri buvo pastatyta XVII a. Kupolas pridėtas 1892 m. 1900 m. bažnyčia tapo kolegija, o 1967 m. – bazilika.
Grįžtame prie Xaghros praeities. Didikas Juanas d’Homedesas ir jo taryba pradžioje ketino mintį apleisti Gozą. Tačiau mieli namai netruko sugrąžinti kelis šimtus iš vergijos pabėgusių ar išpirktų žmonių. Citadelė buvo lėtai atstatyta ir vėl suklestėjo. Iki 1637 m. balandžio 15 d. goziečiai buvo įpareigoti apsistoti čia. Kadangi tuo metu gyventojų skaičius išaugo iki 3000, neabejotina, kad daugelis šeimų turėjo dalytis vienu būstu. Panaikinus įstatymą, gyventojai iš Citadelės ėmė keltis į erdvesnius namus Viktorijoje ir kaimuose. Xaghra buvo viena iš greičiausiai augančių gyvenviečių. 1667 m. ji buvo antroji po Xewkijos – 344-i gyventojai gyveno 74-iuose namų ūkiuose. 1688 m. balandžio 28 d. Xaghroje buvo įkurta autonominė parapija ir gyvenvietės statusas kilstelėtas į kaimo statusą.
1798 m. birželio 10 d. prancūzai, vadovaujami generolo Napoleono Bonaparto, išvijo riterius iš Maltos. Xaghrą buvo užėmęs brigados vadas, vedęs generolo Ebenezerio Reynier kariuomenę į Marsalforno bokštą ir Citadelę. Iš parapijos bažnyčios atėjūnai pavogė sidabrines Švč. Mergelės Marijos statulos dalis. Tačiau prancūzų valdžia Goze buvo trumpalaikė. Rugsėjo mėnesį žmonės sukilo prieš prancūzus, kurie spalio 28 d. pasidavė goziečiams. Gozas turėjo trumpą autonomijos laikotarpį iki 1800 m. rugsėjo 5 d., kai britai įsitvirtino Maltos salose. Malta ir Gozas oficialiai tapo Britanijos karūnos kolonija 1813 m. Ne be Didžiosios Britanijos paramos 1864 m. rugsėjo 16 d. Gozas tapo atskira nuo Maltos vyskupija. Britai pamažu pavertė salas tvirtovės kolonija. Jų pasipriešinimas ašies bombardavimui Antrojo pasaulinio karo metu tapo legenda.
Bazilikos interjeras adekvatus daugelio Maltos šventovių puošybinei eklektikai, nuo kurios raibsta akys.
1940–1942 m. Xaghroje buvo iškastos 28 slėptuvės, kurių bendra kaina sudarė 17450 svarų sterlingų. Buvo paskaičiuota, kad jose tilps visi kaimo gyventojai, 1942 m. sudarę 3850. Per Antrąjį pasaulinį karą kaimas patyrė tris išpuolius. 1942 m. vasario 10 d. ta’Bullara vietovėje žuvo du žmonės, o dar keli buvo sužeisti. Vasario 27 d. kai kurios bombos nukrito laukuose miesto pakraštyje, tačiau niekas nenukentėjo. Trečiasis išpuolis, įvykęs balandžio 12 d., pareikalavo dviejų aukų Marsalforno miestuke. Iš viso aštuoniolika Xaghra gyventojų mirė dėl priešo veiksmų Antrojo pasaulinio karo metu. 1964 m. rugsėjo 21 d. Malta ir Gozas tapo suvereniomis nepriklausomomis valstybėmis Sandraugos sudėtyje.
Xaghroje, kaip ir dažname Maltos miestelyje ar gyvenvietėje, pagrindinis akcentas yra šventovė, siaura gatvele pro ją nuolat rieda autobusai.
Apsilankyti Gozo saloje, Maltoje, esančiame Xaghros miestuke mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
