Apsnigti ir paklydę. 1965.09.02
Pusryčiams išgėrę tik arbatos, išskubėjome ieškoti žvejų gyvenvietės. Radome ją per puskilometrį nuo upės. Slėnyje tarp dviejų kalvų stovėjo keli barakai, bėgiojo bent septyni dideli šunys. Ant sienos prikaltas džiūvo meškos kailis. Netrukus išėjusi moteriškė pasakė, kad vyrai kitame barake. Mums ten įėjus, prie tašytų lentų stalo, apkrauto nešvariais indais, žuvų gabalais ir dar visokiais rakandais, linksmai šnekučiuodamiesi sėdėjo du vyrai, – vienas jau apie 60, kitas – dar gal 30 metų amžiaus. Abu buvo stipriai išgėrę, vos apvertė liežuvius, bet sužinoję, kas mes ir iš kur, puolė mus klausinėti, atsiprašinėdami, kad jie girti. Mums iškart pripylė po puoduką cukrinio su apyniais daryto alaus, iš palėpės atitempė krūvą džiovintos meškienos ir maralienos, o svarbiausia, – iš kažkur atsiradusi moteriškė atnešė mums dar garuojančios kukurūzinės duonos puskepalį. Neatsikalbinėdami puolėme valgyti, – su didžiausiu malonumu žiaumojome čia džiovintos mėsos brizus, čia duonos gabalus.
Vyriškiai tuo tarpu mums pasakojo apie save, – kaip jie traukiamais tinklais gaudo kiršlius, kuriuos paskui malūnsparniu skraidina į Taštifą, kaip žiemą su šunimis medžioja sabalus, už kuriuos gauna po 30-80 rublių, kaip medžioja mėsai maralus ir pan. Sezono mėnesiais jie uždirba po 300-500 rub. Porą kartų per metus išvažiuoja į miestą pirkti produktų ir pragerti uždirbtus pinigus, po to vėl grįžta atgal. Besiklausydami, mes žvalgėmės po šiukšliną kambarį, kuriame be stalo buvo du gultai, pora kaladžių ir pečius. Ant sienos kabojo senas kariškas karabinas, ant grindų visur mėtėsi šoviniai.
Netrukus vėl atsirado moteriškė, – jaunesniojo žmona, kuri pakvietė mus pas save. Čia buvo švarus tvarkingas kambarys, o ant stalo mūsų laukė po lėkštę garuojančios žuvienės su bulvėmis ir šviežia duona. Prisivaišinę kiek lenda, mes paprašėme maisto porai dienų, kol nueisime iki Kuibyševo gyvenvietės. Moteriškė mums pripylė terbą džiovintos mėsos, duonos ir cukraus. O mes atsidėkodami palikome jai 5 rublius Ir iškeliavome.
Apie keturias valandas iki temstant ėjome arklių išmintu, bet labai šlapiu taku. Daugybę kartų teko bristi per sraunų ledinį upelio vandenį iš vieno kranto į kitą. Be to, prasidėjo šlapdriba, tad peršlapome ir sušalome. Eidami pririnkome raudonikių, vakarienei iš jų virėme košę. Prisivalgėme tiek, kad vos begalėjome statyti palapinę. Pradėjo snigti.
1965.09.03
Ryte dar snyguriavo, bet sniegas tirpo, visur buvo šlapia, nemalonu. Mus gelbėjo miela laužo šiluma ir karšta „čiagos“ arbata. Pusryčiams atsipjovėme po gabaliuką duonos, palikę jos dar dviem kartams, ir po brizą džiovintos maralienos.Be to, išvirėme vakar nušautą antį-krykliukę ir porą jerubių. Tad pasijutome sotūs ir laimingi. Iškeliavome apie 10 val. ir už puskilometrio priėjome medžiotojų trobelę, iki kurios, anot žvejų, buvo 12 km. Netrukus upelio pakrantėse prasidėjo serbentynai. Dar niekur neteko matyti tiek daug ir tokių didelių raudonųjų serbentų. Raudonos jų kekės kabojo abipus tako, neleido praeiti, nors buvome prisivalgę. Uogas, matyt, mėgo ir jerubės, – daug jų išbaidėme, o tris nušovėme.
Pagaliau serbentynai baigėsi, upelis susiaurėjo, o takas, vingiuojantis per akmenynus, darėsi vis statesnis. Be to, takas virto tarsi upeliu, nes juo žemyn bėgo tirpstančio sniego vanduo. Mes bridome juo nebejausdami šalčio, nes skubėjome pirmyn. Juo aukščiau kilome, tuo daugiau buvo sniego, o pasiekus perėją, jau iki riešų bridome per sniegą. Sniegas buvo padengęs medžių ir krūmų šakas, gelstančią žolę. Čia sniegas nebetirpo, tolumoje baltavo amžinai snieguotos Sajanų viršūnės. Snigti nustojo, bet nesigiedrino. Pakilę į perėją, mes pirmą kartą suabejojome, ar teisingai einame. Mūsų takas nuo perėjos nesileido žemyn į vakarus, kaip tikėjomės, o pasuko į šiaurę išilgai snieguotų keterų grandinės. Bet takas buvo labai aiškus, o kito tako nesimatė, todėl drąsiai ėjome juo tolyn. Po valandos priėjome apvalią medžių žievėmis dengtą pašiūrę, kurioje tikėjomės rasti maralo šaknų ieškotoją, bet jo nebuvo. Dar porą valandų bridome per sniegą išilgai kalnagūbrio, bet takas nesileido žemyn nei į vieną pusę, kur buvo miškas, užuovėja ir nebuvo sniego. Nebesimatė ir vakarykščių arklio pėdsakų, kurie take turėjo būti visą laiką. Neramia širdimi klampojome per sniegą vis tolyn ir tolyn.
Jau pavakariais pakilome dar aukščiau, pasiekėme kalno keterą, o takas vingiavo per giliai apsnigtus akmenynus, čia pradingdamas, čia vėl atsirasdamas. Pūtė šaltas vėjas, pustydamas sniegą, stingdydamas nuogas rankas, veidą ir iki kelių šlapias kojas. Šaltis stiprėjo, iš nosies mums be perstojo driekėsi snargliai, kurių net nebesišluostėme. Miškas liko toli apačioje, o mes slysdami ir klupdami lipome akmenimis dar aukščiau, kur buvo tik sniegas, akmenys ir ledinis vėjas. Aš su Rimu jau senokai manėme, kad einame ne tuo taku, norėjome pasukti atgal arba leistis be tako žemyn iki miško ir ten nakvoti. Aušra, sustipusi ir svirduliuodama, išviso nieko nebenorėjo, tik žvalgėsi aplinkui liūdnomis išvargusiomis akimis. Vienas Algis užsispyręs vis kėblino toli priekyje pirmyn ir pirmyn. Bet pagaliau išseko ir jo žemaitiška kantrybė, ir jis ėmė abejoti.
Jau temstant pasukome žemyn į rytinę užuovėjinę kalno pusę, kur buvo mažiau sniego ir arčiau matėsi miškas. Vargais negalais pasiekę pirmuosius stambesnius medžius ir radę sausuolių krūvą, apsistojome. Dabar vienintelis išganymas mums buvo laužas. Uždegti jį sekėsi sunkiai, bet vėliau sausuoliai taip įsiliepsnojo, kad tapo šviesu kaip dieną, o mes apsidengę palapine nuo vėjo ir sniego, pagaliau apšilome, aptingome, svarstėme ką toliau daryti. Vakarienei turėjome „čiagos“ arbatą su duona ir džiovinta mėsa. Kai laužas sudegė, nužarstę žarijas ir pakloję šakų, toje vietoje statėme palapinę, ir netrukus palaimingai užmigome. Tuo metu lauke siautė pūga, šniokštė smailos kėnių viršūnės. Tą dieną nuėjome apie 30 kilometrų.
1965.09.04
Prabudę išgirdome monotonišką sniego šnarėjimą į palapinės stogą. Nenorom lindome iš šilto guolio. Aplinkui buvo storai prisnigta ir dar snigo. Bet oras jau buvo šiltesnis, sniegas tirpo. Vargiai įkūrę laužą, išvirėm jerubes, „čiagos“ arbatą, suvalgėme pusę likusios duonos ir paniurę pasukome tuo pačiu keliu atgal. Nutarėme grįžę iki perėjos ieškoti kito tako einančio reikiama kryptimi, arba grįžti pas žvejus ir jiems padedant pabėgti nuo Kantegyro, nenorinčio mūsų paleisti. Ėjimas atgal buvo dar bjauresnis, nes nuo vakar buvome išvargę, sutinusiomis kojomis, suirusiais batais iki riešų bridome per tirpstantį sniegą. O iš dangaus dar krito sniegas, pūtė žvarbus vėjas.
Gerokai po pietų pasiekėme perėją, bet neradę čia kito tako, pradėjome leistis žemyn, atgal pas žvejus, kuriuos prieš dvi dienas palikome, tikėdamiesi kaip šiandieną pasiekti Kuibiševo gyvenvietę. Apie 5 val. priėjome medžiotojų trobelę ir norėjome tenai sušilti, bet malkos geležinėje krosnelėje rūko neįsidegdamos, visai nešildydamos peršlapusių kūnų. Suvalgę paskutines maisto atsargas, beveik tekini pasileidome taku žemyn, kad iki nakties grįžtume pas žvejus. Bet naktis mus aplenkė, jau visai sutemo, o mes klimpdami purvyne, klupdami ant akmenų ir medžių šaknų, vis skubėjome pirmyn. Pagaliau sutemo taip, kad nebematėme kur statome kojas, tik apgraibomis apčiuopdavome taką ir kas antras žingsnis klupdavome. Mano batas visai „išsižiojo“, Rimas nusiavė batą ir brido viena koja basas, Algis kelintą kartą siūlė sustoti ir miegoti miške, – jam skaudėjo pervargęs kelis. Bet mes nestojome, tiesiog skaičiavome nueitus žingsnius, kol pagaliau miškas praretėjo, pasigirdo šunų lojimas ir tamsoje pasimatė pora žiburėlių.
Netrukus pasijutome laimingiausiais žmonėmis, patekę į šiltą sausą kambarį, kur mūsų laukė poilsis, o ant krosnies stovėjo puodas šiltos makaronų sriubos su mėsa, kvepėjo nuostabiai skani duona, garavo arbata. O senasis žvejys mus vis klausinėjo, prašė valgyt ir gert arbatą, atsiprašinėjo, kad praeitą sykį buvo girtas, gerai neišaiškino mums kelio, ir vis kartojo – „ai-ai-ai, nu i bieda s vami – skolko namūčilis“ (ai-ai-ai, na ir bėda jums – kiek prisikamavote). Netrukus atsirado ir likusieji „zastavos“ gyventojai, vėl klausinėjo, vėl stebėjosi kaip mes taip toli nuklydome, gailėjosi mūsų, užjaučiamai lingavo galvas, guodė, traukė pečiais žiūrėdami į mūsų batų likučius ir žadėjo mus apauti, pamaitinti. O mes, užsigerdami arbata kimšome nuostabiai skanią duoną, atsakinėjome į klausimus ir jautėmės laimingi. Pasirodo, mes tikrai pasukome ne tuo taku, ir, jei nebūtume grįžę, būtume nuklydę toli į taigą atgal prie Kantegyro, kur niekas negyvena. (Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
