Viešnagė pas žvejus ir kelionė namo. 1965.09.05
Nors gulėjome ant grindų, išsimiegojome puikiai, šiltai. Ryte pradėjome šeimininkauti senojo žvejo kambaryje. Užkaitėm makaronų sriubą su džiovinta maraliena, senukas atnešė šviežios sūdytos žuvies, pusryčiavome ir džiovinome šlapias kojines, autus, drabužius. Susirinko ir kiti gyventojai nešini kas guminiais, kas padėvėtais „kerziniais“ batais, duona džiūvėsiais, džiovinta mėsa. Mūsų „Kristaus“ batai netrukus atsidūrė šiukšlyne . Po pusryčių sausai persirengę ir pailsėję, išėjome pažvejoti, kad ir patys susirastume maisto. Žvejojome iki pavakarių, prigaudėme tiek, kad vakarienei žuvų pakako ir kepti, ir sriubai virti, liko dar ir sūdymui.
Vakare mūsų laukė puikiai įrengta sibiriška „baltoji“ pirtis. Joje iki jėgų netekimo kaitinomės garuose, vanojomės, prausėmės karštu ir šaltu vandeniu, skalbėme drabužius. Žinojome, kad mūsų laukia soti vakarienė, šiltas poilsis. Šį kartą nutarėme paklausyti žvejų patarimo ir porą dienų pailsėti pas juos, kol į Kuibyševo gyvenvietę su arkliu keliaus vienas eigulys, atostogų metu atvykęs čia pasigauti žuvies.
1965.09.06
Po pusryčių Rimas ir Algis išėjo padėti eiguliui gaudyti kiršlius, o aš padėjau šeimininkui gaminti tinklams gramzdiklius iš maralo kojų kaulų. Be to, šeimininkui padovanojau savo žiūronus, o jo netikram broliui teko mano kuprinė.
1965.09.07
Ryte atsisveikiname su žvejais ir vėl patraukiame aukštyn palei šniokščiantį Aksajaką. Eigulys jojo arkliu apkrautu sugauta žuvimi ir kelionės daiktais. Į priekį judėjome gana greit, nors brendant per upelį guminiai batai prisemdavo vandenį ir kiekvieną kartą perbridus tekdavo jį išpilti. Aušrą eigulys per upelį perkeldavo pasodinęs ją ant arklio. Per tris valandas pasiekėme trobelę, esančią už 12 km, o dar po poros valandų jau buvome ant Taskilo perėjos, kramtėme džiovintą maralieną su duona, žvalgėmės į snieguotas Altajaus kalnų viršūnes, esančias anapus Kantegyro. Sniego perėjoje nebebuvo nė žymės. Po trumpo poilsio stačiu šlaitu ėmėme leistis žemyn.
Vėl prasidėjo serbentynai viliodami raudonų uogų kekėmis. Vakarop, kai iki vadinamo „garažo“ liko keletas kilometrų, atsisveikinome su eiguliu. Mūsų takas išplatėjo, priėjome per upelį suręstą pirmą lieptą, o netrukus – ir tiltą. Iki sutemų ėjome plačia miško proskyna, vildamiesi prieiti vietą, kur mašina atvežami miško darbininkai. Bet nepriėjome. Čia pat šalia tako pastatėme palapinę ir sukūrėme nedidelį paskutinį laužą taigoje. Atsisveikinant ji padovanojo mums nuostabiai gražią, šiltą mėnesienos naktį.
1965.09.08
Kėlėme anksti dar neišsisklaidžius ūkanoms, nes 8 val. turėjo atvažiuoti mašina su darbininkais. Pasirodė, mes nakvojome visai nebetoli tos vietos. Pusryčiavome eidami, – iki žandų skaudėjimo kramtėme kietą sausą maralieną, retkarčiais atsikąsdami ir duonos. O netrukus mes jau supomės minkštose autobuso sėdynėse, žvalgėmės į saulės nutviekstus, rudens spalvomis išmargintus kalnų šlaitus. Atvažiavę į Kuibyševo gyvenvietę, kiek užstrigome, nes mašina į Arbatus bus tik vakare. Keletą sykių lankėme parduotuvę, pirkdami ir valgydami sausainius, meduolius, saldainius, duoną. Kuibyševe sutikome vienintelį čia likusį lietuvį, buvusį tremtinį Valentą iš Sūduvos. Su juo ir dar pora bendrakeleivių išgėrę pažinčiai du puslitrius, išvažiavome link Arbatų. Jau vakaro sutemose keltu perplaukėme plačiai išsiliejusį Abakaną ir Churumdžulio stotyje sėdome į traukinį.
1965.09.09
Važiavome visą naktį, o ryte jau buvome Abakane. Turguje pirkome pomidorus, vaisius, o prisivalgę, važinėjome po parduotuves ieškodami sportbačių ir „treningų“, kad savo išvaizda negąsdintume žmonių. Deja, ne viską radome, – aš ir Aušra sėdome į traukinį avėdami guminiais Kantegyro žvejų batais. Traukinyje be perstojo ką nors valgėme.
1965.09.10
Už traukinio lango lėtai slenka sausos saulės išdegintos stepės. Palaipsniui jos tampa žalesnės, prasideda miškai. Stotelėse skarotos moteriškės pardavinėja karštas bulves su rūgusiu pienu, raugintus agurkus, „sierą“ (kramtomus sakus).
1965.09.11
7.30 val. Maskvos laiku atsisveikinu su „chebra“ ir „išmetu inkarą“ Sverdlovske. Pusdienį lakstau po parduotuves ieškodamas kuo pakeisti guminius batus ir smaluotas, purvinas kelnes. Nenoriu taip pasirodyti Biologijos instituto direktoriui profesoriui S.Švarcui, pas kurį turėjau atvykti rugsėjo 1-ą dieną. Taip ir neradęs naujų kelnių, netrukus sėdėjau profesoriaus kabinete, pasakojau jam apie apsilankymo tikslą, apie savo darbus ir planus, prašiau patarimų. Pasirodo, atvykau laiku, nes jis tik ką grįžo iš kažkokios konferencijos, o artimiausiomis dienomis išskrenda į Angliją. Gavęs iš jo keletą patarimų bei rekomenduojamos literatūros sąrašą, atsisveikinau su maloniu profesoriumi, ir nuvažiavęs į oro uostą, pirkau lėktuvo bilietą iki Maskvos.
Iki skrydžio buvo daug laiko. Lankydamas valgyklas, kimšau sibiriškus koldūnus, čeburekus su sausu vynu, pyragaičius ir kitokius gardumynus. Temstant autobusu-ekspresu pasiekiau oro uostą. Netrukus Sverdlovskas, pavirtęs žiburių margumynu, pasislėpė už lėktuvo sparno. Lėktuvas Tu-104 kilo vis aukštyn, stiuardesė dalino citrą, keleiviai skaitė laikraščius, snaudė. Skridome 7 km aukštyje 750-800 km/val. greičiu. Priekyje visą laiką raudonavo saulėlydis, – mes „ vijomės“ saulę. Pro kitą langą danguje buvo matyti mėnulio pilnatis. Aš vis žiūrėjau pro storą iliuminatoriaus stiklą, negalėdamas susikaupti ir skaityti. Po dviejų valandų pasirodė Maskvos žiburiai, netrukus lėktuvas nusileido Domodedovo oro uoste. Kadangi į Vilnių lėktuvas turėjo skristi tik ryte, nakvoti nuvažiavau į Baltarusijos geležinkelio stotį.
1965.09.12
Ryte, nupirkęs lėktuvo bilietą ir turėdamas laiko, nuvažiavau į Sąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą, apžiūrėjau kosminio laivo „Vostok“ kabiną, kitus eksponatus. Po to iš Revoliucijos aikštės ekspresu atvažiavau į Šeremetjevo oro uostą. Lėktuvas išskrido valandą vėluodamas. Netrukus po jo sparnais plytėjo saulės nutvieksta debesų jūra, jos properšose matėsi vingiuoti upių kaspinai, miškų lopai, įvairiaspalvė dirbamų laukų mozaika. Už valandos skrydžio nusileidome žemiau debesų ir netrukus lėktuvas palietė Lietuvos žemę. O dar už valandos aš jau mėgavausi parko žaluma, paskutiniais vasaros likučiais ir girgždinau medinius Verkių rūmų laiptus. Čia buvo mano darbovietė. Vienas kampinis trečio aukšto kambarys buvo mano ir kolegų darbo kabinetas, o vienas jo kampas už knygų spintų, kur stovėjo maža spintelė ir sulankstoma lovelė, buvo ir mano gyvenama vieta.
Autoriaus nuotraukos.
