Itališka virtuvė išplito visame pasaulyje, tad paragauti picą galime ir bemaž kiekviename Lietuvos mieste, bet ši mūsų gastronominė kelionė prasidės prie garsiosios Milano katedros, statytos keletą šimtmečių ir stulbinančios jos kūrėjų išmone. Pasidairę, kokias gi kaimynines maitinimo įstaigas siūlo tiek vietiniai tinklapiai, tiek juos plagijuojantys lietuviškieji „žinovai”, nutarėme šias užeigas pietums nesirinkti. Priežastys paprastos: ilgiausios eilės, didžiulės kainos ir ne kažin koks maistas: tiesiog išreklamuotos ar išsireklamavę užeigėlės, atseikėjančios grašių įvairaus plauko pasipinigautojams.
Stabtelėję priešais katedrą, sukame dešinėn į nedidukę Cappelari gatvelę, kurioje susipietę daugybė užeigų, ir dairomės į gatvėje iškabintus valgiaraščius: ką siūlo ir kiek už valgius prašo?
Pasirenkame netoli judrios sankryžėlės įsikūrusią piceriją, iškabinusią patiekalų nuotraukas ir nebauginančią didelėmis kainomis.
Šia gatvele vėliau grįšime prie katedros, ir trauksim į jos muziejų – nuo picerijos iki katedros vos keli šimtai žingsnių, o kainos jau visai kitos.
Aplink gana triukšminga, prie gatvės erzelio prisideda ir picerijoje skambantis technogeninis ritmas-„bumčikai”, kurie čia visiškai nereikalingi.
Modernus tramvajus rieda pro Cappelari gatvelės 3-ąjį namą kas kelios minutės, tačiau kito transporto šioje gatvėje nepamatysi.
Tramvajus čia rieda taip arti, kad kilsterėjęs nuo lauko staliuko, galėtum ranka pasiekti, tačiau tame esama ir savotiškos romantikos.
Patiekalų kainos Milano centre esančiose užeigose yra didžiulės, tad iki tol mums buvo pavykę kukliai papietauti, mokant ~25 eurus asmeniui.
Peržvelkite šioje ir ankstesnėje nuotraukoje esančių patiekalų kainas – jos tikrai draugiškos svečiams, ir įkandamos kiekvienam lietuvaičiui.
Daugumai Italijos užeigų būdingas linksmas šurmulys, betarpiškas bendravimas, aptarnavimo sparta ir atidumas.
Užeigos populiarumą liudija ir artipilnės patalpos, tad surandame tik vieną laisvą staliuką lauke – jis lyg paliktas mums.
Interjere padirbėta sumanaus dizainerio, tačiau rūsyje esančiame tualete moterims tenka palūkuriuoti – čia vos po vieną „kabiną” joms ir vyrams.
Sriubų čia – skirtingai nuo dažnos Milano užeigos – pasirinkimas platus, kainos adekvačios vietai: pomidorinė ir daržovių po 8 eurus, daržovių su vištiena – 10 eurų, kitos sriubos dar įmantresnės ir pora eurų brangesnės, tačiau porcija išties dosni kitam ir vienos sriubos pakaktų.
Italijoje neįprasta patiekti sriubą su duona, o ir pastaroji čia tik balta, tačiau paprašę netrukus sulauksite raikytą čiabatą (ciabatta, it.)
Neapsirikome, užsisakę po sriubą ir pusę picos, nes net drūtam vyrui tektų gerokai pasistengti, įveikiant visą šios užeigos picą.
Sūnus gerokai papukšėjo, kovodamas su gardžia ir sočia pica, kainavusia kiek daugiau nei dešimtį eurų.
Vištienos sriuboje nepagailėta, tačiau šaukštus atnešti pamiršta, teko prašyti ir alyvuogių aliejaus picoms padrėkinti, nors ant kitų staliukų jis buvo.
Užeigos interjeras modernus, dailiai suderintų spalvų, baldai santūraus dizaino, tad padavėjams smagu tokioje aplinkoje suktis mikliai.
Trumpoje ir jaukioje gatvelėje įsikūrę daugybė užeigų, tačiau nesuklydome pasirinkę mus vaišinusią.
Trise sočiai pasistiprinome už 60 eurų – beje, dauguma atvejų aptarnavimo mokestis jau įskaičiuotas – tad drąsiai rekomenduoju šią užeigą Milane.
Publikacijos rengimą finansiškai nerėmė joks fizinis ar juridinis asmuo, niekas nediktavo nuomonę ar sąlygas.
