Penktoji mano kelionė į kalnus buvo žygis slidėmis Rytų Sajanuose. Tai gana aukšti kalnai esantys beveik Sibiro centre į vakarus nuo Baikalo. Šiam žygiui, kurį organizavo Vilniaus turistų klubas, buvo numatytas sunkus, sudėtingas maršrutas, todėl žygiui parinkti jau turintys kelionių kalnuose patirtį dalyviai. Žygio vadovu buvo Antanas Miežanskas, kurį mes vadinome Toniu. Trejetą metų iki žygio jis buvo minėto klubo direktoriumi. Manau, jo dėka žygio dalyviai buvo „aprengti“ lengvais ir šiltais alpinistų rūbais (pūkinėmis striukėmis ir kelnėmis, odiniais batais ir ant jų maunamais brezentiniais „bachilais“, kad nepribirtų sniego) bei aprūpinti kitu reikiamu inventoriumi. Įspūdingai atrodė ir didžiulės mūsų kuprinės, nes daugiadieniam žygiui negyvenamuose kalnuose teko neštis ne tik maistą, drabužius, bet ir didelę brezentinę palapinę, miegmaišius, skardinę krosnelę, kirvį, pjūklą, puodus, atsargines slides bei priemones jų remontui, daug kitų būtinų daiktų.
Žygio dalyvių buvo septyni: dvi merginos ir penki vyrukai. Žygio pradžia buvo nuošaliame kalnų kaimelyje Verchniaja Gutara, kur gyveno beišnykstančios Sibiro tautelės žmonės tafalarai arba tofai, anksčiau dar vadinti karagasais. Atskridome į jį mažu dvisparniu lėktuvu An-2, kuris buvo vienintelė susisiekimo priemonė. Čia savaitę laukėme savo žygio vadovo Tonio, kuris pakeliui buvo sustojęs Maskvoje, o vėliau dėl skrydžiui netinkamo oro „užstrigo“ Nižne-Udinske. Po to iškeliavę į kalnus ir keliaudami jais patyrėme daug nepamirštamų įspūdžių, sunkių ir džiugių valandų, bet numatytą žygio kelią įveikėme sėkmingai. Praleisdamas įvadinės dalies informaciją apie Rytų Sajanus, apie jų gyventojus ir jų istoriją, apie žygio dalyvių tolesnius likimus, žemiau pateikiu dalį šios kelionės dienoraščio įrašų ir nuotraukų.
1966.03.09. Pažintis su išnykstančia tauta.
Ryte oras buvo dar netinkamas skrydžiui, bet netrukus kiek pragiedrėjo, mes sėdome į dvisparnį An-2 ir kartu su keletu vietinių gyventojų, pakilome į orą. Skridome lėtai ir neaukštai, – apačioje buvo matyti vis aukštesni ir statesni sniegynuose skendintys kalnai. Netrukus nusileidome Viršutinėje Gutaroje nedidelėje upės krante esančioje aikštėje, atstojančioje pakilimo-nusileidimo taką. Nusifotografavę ir atsisveikinę su lakūnais, patraukėme link šalia esančio vienišo medinio namuko, kuriame apsistoja lakūnai, kai oras netinkamas skristi. Čia apsistojome ir mes. Lėktuvas buvo vienintelė motorizuota susisiekimo priemonė su šia nuošalia vieta. Visa gyvenvietė iš keleto dešimčių medinių namų, stovėjo kiek atokiau, apsupta aukštokų ir stačių sniegu padengtų kalnų.
Ši gyvenvietė buvo „sostinė“ vietinės nykstančios tautelės, vadinamos „tofais“ arba „tafalarais“. Jų likę vos keletas šimtų, turi savą kalbą, užsiima medžiokle, gyvena šioje ir dar vienoje žemiau esančioje gyvenvietėje.
1966.03.10
Laukdami kol atskris Tonis, turėjome begalę laisvo laiko, kiekvienas užsiėmė kuo išmanydamas. Aš nutariau susipažinti su gyvenviete, paieškoti „suvenyrų“ iš šio nuošalaus kampelio. Einant link gyvenvietės, pasitiko dideli lojantys šunys, bet jie buvo nepikti, mosikavo uodegomis. Gyvenvietėje ko nors panašaus į gatvę nebuvo – namai, rodos, be jokios tvarkos stovėjo atokiau vienas nuo kito, tvorų ir ūkinių pastatų irgi nebuvo. Netrukus iš kažkur atsirado ir ėmė mane lydėti būrelis vaikų. Sužinoję, kad norėčiau įsigyti žvėrių ragų ar kailių, ėmėsi man padėti, nurodydami kurioje troboje apsilankyti. Vienas atitempė kabargos kailį, bet man jo nereikėjo. Trobose buvo daugiausia moteriškės, vyrai dar medžiojo taigoje. Fotografuodamas vaikus ir šnekindamas trobų šeimininkes, įsigijau maralo ir kalnų ožio ragus, sabalo kailiuką. Jadzė ir Romas taip pat įsigijo po vienerius ragus.
1966.03.11
Dėl blogo oro lėktuvas neskrenda, Tonis įstrigo Nižne-Udinske. Kad greičiau eitų laikas, sugalvojame įvairių užsiėmimų. Merginos, iš kažkur gavę bulvių ir kabargos mėsos, išvirė visiems mums cepelinus su kabargiena. Prisivalgę jų, surengėme šaškių turnyrą su prizų įteikimu.
1966.03.12
Kad paįvairinti laukimą, šiandieną nutarėme aplankyti apie 10 km nuo gyvenvietės esantį garsų Gutaros krioklį. Čiuoždami slidėmis upelio slėniu, gana greit pasiekėme krioklį. Jo aukštis buvo apie 30 m, atrodė įspūdingai, nes tai buvo ištisai užšalęs ledinis krioklys. Akivaizdu, kad toks krioklys susidarė užšąlant krintančiam vandeniui, bet buvo sunku suprasti, kaip tai vyko. Nusifotografavę prie ledinio krioklio pasukome atgal.
1966.03.13
Šiandieną, kad prasiblaškyti ir pasitreniruoti būsimam žygiui, iškeliavome prie netoliese esančio kito, daug mažesnio, apie 10 metrų aukščio krioklio. Jis taip pat buvo ledinis, ir gana įspūdingas. Dar kiek pasižvalgę po apylinkes, vėl grįžome į savo laikiną buveinę.
1966.03.14
Nors oras kiek pasitaisė, lėktuvas dar neatskrido. Ryte išsimaudžiau šalia mūsų namuko esančioje pusiau užšalusioje upėje. Savijauta gera, nors lauke beveik dvidešimt laipsnių šalčio. Po to aplankėme netolimą Gutaros ežeriuką ir vėl atgal. Nevilties apimti, kad taip ilgai negalime iškeliauti į tikrą žygį, vakare suruošėme „kugelio“ balių.
1966.03.15
Valio!!! Pagaliau atskrido Tonis kartu su „sibiriakų“ grupe. Išsiuntėme į Vilnių telegramas, kad grįšime vėliau negu planavome, ir ėmėme ruoštis dideliam žygiui Rytų Sajanuose. (Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
