Aukštyn Ažuro upe ir „maudynės” sniege
1966.03.16
Ryte, palikę Gutarą, iškeliavome Ažuro upe aukštyn. Žygio pradžia buvo gana lengva, nes didžiulės mūsų kuprinės gulėjo arklio tempiamose rogėse. Čia pasitarnavo vietinis medžiotojas, vykstantis į taiga. Jis pavėžėjo kuprines apie 20 km. Atsidūrę ant mūsų nugarų, kuprinės priminė, kad žygis bus sunkus. Daugelyje vietų upėje juodavo neužšalusios properšos, kurias tekdavo apeiti. Vietomis apsnigtas ledas būdavo labai plonas, todėl priekyje einantysis įlūždavo su visomis slidėmis. Gerai tik, kad upė buvo sekli.
Vakarop suradę krante lygesnę vietą, sustojome nakvynei. Sumindę sniegą ir prikloję eglės šakų, toje vietoje statėme didelę brezentinę palapinę. Joje pastatėme skardinę krosnelę su kaminu iškištu pro palapinės stogą. Pripjovę nakčiai malkų, užkūrėme krosnelę, ant jos virėme vakarienę. Buvome pavargę, tad po vakarienės greit sulindome į miegmaišius, palikę vieną budintį prie degančios krosnelės.
1966.03.17
Šiandieną toliau keliaujame aukštyn Ažuro upe. Judame labai lėtai. Trukdo daugelyje upės atkarpų esantys pliko ledo plotai, kuriuos tenka apeiti krantu, kur daug gilesnis sniegas, slides klimpsta. Ten, kur upės ledas padengtas sniegu, kita problema, – apatinis sniego sluoksnis buvo permirkęs vandeniu, todėl slides blogai slydo. Netekę kantrybės tokiu ėjimu. nutarėme keliauti mišku apaugusiu krantu. Bet čia pasitiko naujos kliūtys. Sniegas buvo purus, nesusigulėjęs ir labai gilus, ypač ten, kus augo jauni ir tankesni medžiai. Eidami slidėmis tokiu sniegu dažnai tiesiog prasmegdavome iki bambos į sniegą su visomis slidėmis. Pačiam išsikapstyti iš tokios “duobės”, kai ant pečių didelė sunki kuprinė, buvo beveik neįmanoma,- tekdavo laukti bendražygių pagalbos.
Po keleto valandų tokios kelionės, pakilę į kalnus aukščiau, pagaliau išėjome į atviresnes vietas, kur sniegas buvo tvirtesnis, todėl keliavome greičiau. Norėjome dar šiandieną užkopti į perėją, o nakvoti jau kitoje jos pusėje nusileidus iki miško. Bet gavosi kitaip. Kai jau rodėsi, kad pasiekėme perėją, paaiškėdavo, kad tai tik vienas iš žemesnių kalno gūbrių, o tikroji perėja, dar laukia mūsų priekyje. Teko perėjos “šturmą” atidėti rytdienai, ir ieškoti patogesnės vietos nakvynei.
Kopimas į perėją.
1966.03.18
Anksti papusryčiavę ir susikrovę į kuprines savo manta, iškeliavome link perėjos. Pro lengvus debesis švytėjo saulė, kopiant aukštyn miškas liko toli apačioje, o sniegas darėsi vis tvirtesnis. Bet kartu vis statesnis darėsi šlaitas į perėją, teko kopti “zigzagais”. Tai šen tai ten iš po sniego kyšojo dideli akmenys, ar pavienės uolos. Sustiprėjo žvarbus vėjas, ėmė snyguriuoti. Pagaliau pasiekėme gana lėkštą perėjos viršų, iš kur atsivėrė kerintys kalnų peizažai. Pafotografavę juos, užkrimtę šoninės su duona ir cukrumi bei kiek pailsėję , pradėjome leistis žemyn. Nusileidimas taip pat buvo nelengvas, ne sykį puolėme, aš – bent du kartus. Bet džiaugėmės kad visos slides liko sveikos.
Nusileidus iki miško zonos vėl teko klampoti per gilų sniegą. Žinojome, kad prie upės turi būti medžiotojų trobelė, bet jos taip ir neradome. Nakvynei sustojome retame miške. Kaip visada ruošėme krosnelei malkas, darėme vietą ir statėme palapinę, virėme vakarienę, kurį laiką vakarojome ir galiausiai sulindome į miegmaišius. Krosnelę kūrenti ir prižiūrėti teko Rimui.
1966.03.19
Atsibudęs ryte pasijutau blogai, buvo silpna ir pykino. Kaip paaiškėjo, tą patį jautė dar bent trys žygio dalyviai. Atrodo, apsinuodijome smalkėmis. Gal būt per anksti buvo uždarytos krosnelės durelės. Pabuvę gryname ore ir papusryčiavę, pasijutome geriau ir iškeliavome. Leidomės žemyn mišku, kuriame buvo gausu išvirtusių medžių, tarpais eidavome išdegusio miško plotais. Purus ir gilus sniegas vėl “skandino” mus kartu su slidėmis. Gerokai po pietų radome slidžių vėžes, paliktas turbūt kažkokios turistų grupės ir ilgą laiką ėjome jomis. Vakare priėjome Kaziro upę ir netrukus sustojome nakvynei. Nuo maudynių sniege buvome visi šlapi, teko ilgai džiovinti rūbus.
1966.03.20
Apsiniaukę, truputį sninga. Einame Kaziru žemyn. Sniego pluta labai plona, dažnai smengame gilyn iki pusės. Stengiamės rasti prieš mėnesį praėjusių turistų paliktas vėžes ir eiti jomis. Bet jos daug kur jau užpustytos sniegu, o ant upės, – beveik visai nebe įžiūrimos. Upėje vis daugiau neužšalusių properšų. Krantuose daug vaikščiota maralų, keletą kartų radome ernio pėdsakus, dažni kiškių ir sabalų pėdsakai.
Ten, kur Derguška, – kairysis intakas – įteka į Kazirą, stovėjo maža, kaip pusė pirties, medžiotojų trobelė. Bet vietos joje mums buvo maža, todėl nakvynei sustojome žemiau trobelės, dešiniajame krante. Kaziro slėnį supančios kalnų viršūnės buvo labai vaizdingos. Jų šlaituose matėsi ryškios terasos, atskirtos viena nuo kitos miško juostomis. (Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
