Medžiotojų trobelėje
1966.03.21
Šiandieną puiki, saulėta diena. Sniego pluta per naktį truputį sukietėjo ir dažniausiai išlaiko mūsų svorį. Einame sparčiai ir su nuotaika. Ryte apie valandą ėjome iš vakaro specialiai mūsų padarytomis vėžėmis.Veidai nuo saulės paraudo, jaučiame įdegį. Po pietų priėjome “ščioki“ – aukštas stačias uolas. Apėjome jas dešiniuoju krantu. Bet ant upės grįžome per anksti, – netrukus vėl priėjome tokias pat uolas, ties kuriomis upė neužšalusi. Teko dar kartą grįžti į dešinį krantą, kuriuo ėjome iki pat Tiesiojo Kaziro. Priėję jį, radome mažą, bet jaukią medžiotojo trobelę, kurioje ir apsinakvojome. Aplinkui plytėjo išdegęs miškas su apanglėjusiais medžių kamienais. Naktis buvo žvaigždėta, šalta , nuo šalčio poškėjo medžių kamienai.
1966 03 .22
Nuostabiai gražus saulėtas, šaltas rytmetis. Palikome jaukią trobelę ir išėjome link „geologų bazės“. Ėjome upe, naktį sušalusi sniego pluta mus gerai laikė. Apie 1 val. ties Kaziro ir Kairiojo Kaziro santaka radome “Geologų bazę”, – didelę medinę pirkią ir kiek toliau stovinčią apgriuvusią pirtį. Merginos iš trobelės atnešė ruginių miltų, iš kurių Romas išvirė “zacirką“, o aš su Rimu iškepėme paplotėlius. Nutarėme šiandieną toliau niekur neiti, pailsėti. Be to, nutarėme iš dalies pakeisti mūsų maršrutą, – nuo Grandiozno kalno grįžti Tiesiojo Kaziro upe, o dalį produktų palikti „Geologų bazėje“, kad pasiimtume juos grįždami. Atrinkę produktus ir nereikalingus daiktus (apie 40 kg) bei sudėję juos į brezento gabalą, palikome pakabinę pušyje.
1966.03.23
Palikę „Geologų bazę“ , patraukėme Kaziru žemyn iki dešiniojo intako, kur Kaziro upė šakojasi į keletą neužšąlančių atšakų. Ėjome tiesiog mišku iki šio intako vadinamo Prochodnaja, o po to šiuo intaku ėmėme kilti aukštyn. Apsiniaukę, prasidėjo atodrėkis, slidės aplimpa sniegu ir neslysta. Netrukus priėjome „ščioki“, – labai įspūdingą , apie 200 metrų stačiai aukštyn kylančią akmeninę sieną. Tonis čia mus filmavo ir fotografavo. Po to, perėję į kairįjį krantą, iki vakaro ėjome mišku. Nesileisdami prie upės, miške apsistojome nakvynei.
1966.03.24
Naktį stipriai pašalo, išaušo saulėtas rytas. Vos palikę stovyklavietę, pamatėme, kad nakvojome visai netoli upelio, kurį buvome numatę pasiekti vakar dieną. Kilome Prochodnaja upe aukštyn. Abiejose slėnio pusėse dangų rėmė nuostabiai gražios, saulėje spindinčios baltos kalnų viršūnės. Apie 11-12 val. nuo karštos saulės sniego paviršius patižo, sniegu aplipančios slidės darėsi sunkios kaip kaladės. Teko sustoti ir kepintis saulėje, kol vakaro vėsa vėl sustingdys sniego paviršių. Nuostabus pliažas ant spindinčio sniego, visi gerokai įdegėme. Vidurdienį abiejuose slėnio pusėse nuo kalnų griausmingai nuslinko sniego lavinos. Viena jų atriedėjo beveik iki pat mūsų sustojimo vietos. Vakare ilgai ėjome, norėdami pasiekti perėją. Bet nepriėję jos, visai sutemus, apsistojome nakvynei.
Kopimas į Grandiozno viršūnę.
1966.03.25
Naktis buvo žvaigždėta, stipriai šalo. Iškeliavome 8 val. ir po pusvalandžio išvydome ežeriuką esantį perėjos viršuje. Po to ėmėme leistis žemyn į Kiziro slėnį, link mūsų pagrindinio tikslo – Grandiozno kalno. Iki 11 val. leidomės labai greitai, bet vėliau saulė atitirpino sniego paviršių, slidės nustojo slysti. Teko vėl sustoti ir, išsirengus iki pusiau, kaitintis saulėje. Apie vidurdienį nuo dešinėje slėnio pusėje esančių kalnų viršūnių be perstojo garmėjo žemyn sniego lavinos. Vakarop pasiekėme upelį Liedovojie, ištekantį iš Grandiozno kalno ledynų. Čia ir sustojome nakvynei. Rytoj keturiese bandysime šturmuoti viršūnę. Romas ir merginos liks stovyklavietėje. Išeisime vos švintant, kad iki pietų spėtume nusileisti atgal.
1966.03.26
Atsikėlę 5 val., pavalgę ir sudėję į dvi kuprines būtiniausius daiktus, aš, Rimas, Antanas ir Tonis, vos brėkštant išėjome link Grandiozno. Kilome mišku, esančiu kairiajame upelio Liedovojie krante. Dėl stataus šlaito kopimas buvo varginantis. Po 2 val. pakilome virš miško zonos, perėjome į dešinį krantą ir ėmėme pamažu kilti link kalno viršūnėje esančios pusapvalės įdubos , – „cirko“. Bet mes padarėme klaidą, nėję upelio vaga, nes šlaitas buvo išraižytas gilių griovų. Jose augo tankūs krūmokšniai, prasibrauti pro kuriuos buvo sunku ir atėmė daug laiko.
10 val. pasiekėme „cirko“ apatinį kraštą, nors tokiu laiku turėjome jau būti pačioje viršūnėje ir iššauti signalinę raketą. Palikę slides, pradėjome kopti aukštyn. Sukietėjusiu sniegu padengtas šlaitas buvo labai status, teko kirviu jame iškirsti laiptelius kojoms atsiremti, todėl kilome labai lėtai. Užkopę apie 300 metrų, kai iki viršūnės buvo liko apie 400 metrų, nutarėme grįžti atgal, nes kopiant tokiu greičiu, užtruktume per daug laiko, o likusieji stovykloje nesulaukę kontroliniu laiku grįžusių, pradės mūsų paiešką. Fotografuodami ir filmuodami atsivėrusias nuostabias kalnų panoramas, pradėjome leistis žemyn. Dangus buvo be debesėlio, spigino saulė, nuo įdegio ėmė perštėti veidų oda. 4 val. grįžome į stovyklą, kur mūsų laukė puikūs pietūs. Rytoj per Pichtovaja upelį pradėsime grįžimą atgal.
1966.03.27
Išėjome vos saulei patekėjus. Naktį stipriai pašalo, tad slidės puikiai slydo. Netrukus pasukome aukštyn upeliu Pichtovaja. Kaip ir kasdien, apie vidurdienį sniegas visai patižo, toliau keliauti buvo neįmanoma. Tepėme slides parafino žvakėmis. Apie vidurdienį pasiekėme upelio aukštupį, ir dešiniąja slėnio puse ėmėme kopti į perėja. Reikėjo skubėti, nes prognozė pranašavo blogą orą.
Apie 14 val. pasiekėme perėjos papėdę. Po trijų valandų sunkaus ir pavojingo kopimo stačiu šlaitu, pasiekėme perėją. Buvo matyti kitoje jos pusėje susidarę sniego karnizai. Leistis žemyn pradėjome 17 val. ir po valandos pasiekėme miško zoną. Čia ir apsistojome nakvynei. Besileidžiant į slėnį, sugebėjau nulaužti jau kartą lūžusią slidę, kurią vėliau taisiau laukdamas vakarienės. (Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
