Paklydimas ir kiti nuotykiai
1966.03.28
Po sunkios vakar dienos, ilgai miegojome, išėjome tik 12 val. Buvo apsiniaukę, krito šlapias sniegas. Netrukus užtikome kažkieno paliktas slidžių vėžes. Nuvažiavę jomis apie kilometrą, supratome, kad tai mūsų pačių prieš tris dienas paliktos vėžės. Pasirodo, vakar mes nepataikėme į perėją, o tiesiai perkopėme kalnagūbrį, ir dabar atsidūrėme netoliese perėjos Miežduriečnaja. Savo senomis vėžėmis vėl perkopėme perėją su ežeriuku, ir , suradę savo seną stovyklavietę, apsinakvojome.
1966.03.29
Naktis buvo šalta, žvaigždėta. Naktį pasijutau blogai, vėmiau, turbūt apsinuodijau maistu. Ryte buvau vos gyvas, ėjau linkstančiomis kojomis. Sniego paviršiuje per naktį susidarė kieta pluta, todėl eiti slidėmis buvo sudėtinga, jos nuolatos slysdavo į šonus. Vėliau, saulei įdienojus, sniegas vėl patižo. Vargais negalais pasiekėme Geologų bazę. Nutarėme toliau neiti, ilsėtis.
1966.03.30
Apie 8 val. ryte išėjome Kaziro upe aukštyn. Po pusantros valandos pasiekėme medžiotojų trobelę prie Priamoj Kazir. Dar po poros valandų, apėję dešiniuoju krantu uolas vadinamas „ščioki“, nusileidome į upės slėnį ties Kaziro ir Bolšaja Kišta santaka. Netoliese tos vietos apžiūrėjome garsų „Velnio Tiltą“, bet mums jis didesnio įspūdžio nepadarė. Grįžę prie Kištos, nuo vidurdienio iki pavakarių , stovyklavome, laukdami kol šaltis vėl sukietins patežusio sniego paviršių. Aš šiandieną jaučiausi geriau, tik akys dvigubina vaizdą ir bijo ryškios šviesos. Todėl visą dieną buvau su Antano juodais akiniais. Nakvojome medžiotojų trobelėje prie Malaja Kišta.
1966.03.31
Iškeliavome 9 val. Kilome upe aukštyn link Ideno perėjos. Apie 10 km šliuožėme upe, bet toliau teko brautis mišku. Iki 17 val. pasiekėme miško ribą ir sustojome nakvynei po dideliu šakotu kedru. Dana ir Antanas išėjo link perėjos į žvalgybą. Grįžę pranešė, kad perėja yra netoliese ir gana nesudėtinga. Tas mus nudžiugino, nes poryt jau tikimės grįžti į Gutarą. Pasiilgome civilizacijos. Oras pagedo, sninga, pučia stiprokas pietvakarių vėjas. Aš jaučiuosi visai gerai, bet šiandieną blogai pasijuto Rimas ir Tonis. Nusprendėme, kad apsinuodijome nuo šoninės. Daugiau ją valgysime tik virtą.
Grįžimas
1966.04.01
Ankstyvas, ūkanotas rytas išlydėjo mus į perėją. Perėjome ją lengvai, be staigaus pakilimo. Prieš ketvirtį amžiaus per šią perėją pradėjo savo tragišką žygį Košurnikovas su dviem bendražygiais. Nuo perėjos apie 7-8 km šliuožėme labai lengvai. Bet vėliau dingo sniego „nastas“, slidės ėmė klimpti. Keletą kilometrų su dideliu vargu brovėmės per miško brūzgynus. Tik artėjant prie Ideno-Gutaros santakos, slydimas pagerėjo. Bet šliuožiant upe, daugelyje vietų tekdavo „trupinti“ sausledį arba su visomis slidėmis iki riešų bristi vandeniu. Apie pietus pasiekėme Gutaros upę. Dabar jau buvome tikri, kad šiandieną pasieksime Gutaros gyvenvietę. Galėsime sočiai pavalgyti, šiltai išsimiegoti, vėl būti civilizuotame pasaulyje. Vos besilaikydami ant kojų, saulei leidžiantis, atšliaužėme į Gutarą. Aš, Antanas, Rimas ir Tonis išsimaudėme pirtyje.
1966.04.02
Oras buvo puikus. Iš pat ryto ėmėme ruoštis skrydžiui atgal. Aš dar spėjau nusipirkti sabalo kailį, Tonis – ūdros kailį. Prisitvirtinę prie kuprinių ragus ir kailius, apie 12 val. sėdome į dvisparnį An-2 ir pakilome skrydžiui į Nižne-Udinską. Skrendant lėktuvą gerokai“ pamėtė“. Nižne-Udinske, laukdami rytdienos lėktuvo į Krasnojarską, praleidome likusią dienos dalį. Nakvojome oro uoste.
1966.04.03
Krasnojarsko oro uoste nusileidome apie 15 val., ir skubiai susiruošėme aplankyti garsius „Krasnojarsko Stulpus“. Kol juos pasiekėme, pradėjo temti. Gerai, kad sutikome gidą-savanorį, vadinamą „stolbistu“, kuris mums aprodė įžymiausias uolas, vadinamas “stulpais“. Vėliau dar apžiūrėjome netoliese esantį mažą zoologijos sodą. Grįžome į oro uostą jau sutemus. Vėlai vakare sėdome į lėktuvą Il-18, skrendantį iš Magadano į Maskvą. Auštant nusileidome Maskvoje, o dar po keturių valandų išskridome į Vilnių. Netrukus jau riedėjome Vilniaus oro uosto nusileidimo taku. Mus sutiko Laima, visa Rimo „chebra“ ir dar daug nežinomų veidų. Aidėjo garsūs bučkiai, šaudė šampanas ,spragsėjo fotoaparatai. Po valandos, užsimetęs kuprinę su pririštais maralo ir kalnų ožio ragais, aš jau žingsniavau Verkių parku, kur garsiuose Verkių rūmuose buvo įsikūręs Mokslų Akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutas.
P.S. Apie žygio dalyvius ir sutiktus žmones
Po žygio mano ryšiai su jo dalyviais nutrūko. Todėl apie tolesnius jų likimus žinau nedaug. Praėjus kiek laiko mane pasiekė skaudi žinia,- abi linksmos mūsų bendražygės, – Danutė bei Jadvyga, – paskendo ežere netoli Šiaulių. Žygio vadovas Antanas Miežanskas (Tonis) tapo žinomu fotomenininku, dalyvavo sunkiuose žygiuose Sibire, Urale, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir kitur. Ilgą laiką dirbo televizijos ir kino operatoriumi, vėliau ėmėsi privataus verslo. Mirė 2017 metais. Kitas žygio dalyvis Antanas Goštautas dirbo gydytoju psichiatru, psichologu, pedagogu ir vadovu aukštojoje mokykloje, tapo habilituotu biomedicinos mokslų daktaru, profesoriumi, Lietuvoje ir užsienyje žinomu savo srities specialistu. Apie kitus du bendražygius – Rimą ir Romą – sužinoti nieko nepavyko. Aš pats po šio žygio dar nemažai keliavau, dirbau mokslinį darbą tirdamas Lietuvos žvėris, tapau gamtos mokslų daktaru, o sulaukus pensinio amžiaus kartu su žmona džiaugiamės gyvenimu savoje sodyboje.
Prisiminimais nuklystu ir į kelionėje sutiktus nykstančios Sibiro tautelės atstovus tofalarus. Šie žmonės pagal kalbą yra artimi kitoms Sibiro mažumoms – altajiečiams, chakasams, dolganams, tuviečiams, jakutams. Dauguma jų gyvena trijose nedidelėse kalnų gyvenvietėse (Aligdžer, Nercha, Verchniaja Gutara). Kartu su kitur gyvenančiais viso yra likę tik apie 700 tofalarų. Dabar šiai mažai tautelei gręsi visiškas išnykimas: augant mišrių šeimų skaičiui, vyksta sparti asimiliacija, prarasta dauguma tradicinių jų kultūros elementų, tik apie pusė tofalarų savo kalbą laiko gimtąja. Kadaise jie buvo klajokliai, vertėsi medžiokle, žvejyba ir elnininkyste, o jų gyvenama teritorija buvo daug didesnė, – apėmė ne tik Rytų Sajanus , bet ir aplinkui esančias prieškalnes. Vėliau čia atsibastę rusų medžiotojai, aukso ieškotojai išstūmė tofalarus į kalnus. Dabar juos man man primena ten įsigyti sibirinio kalnų ožio ir elnio-maralo ragai bei kabargos iltys. Šie trofėjai užima garbingą vietą mano „muziejuje“. Primena ir žiupsnis dienoraštyje užrašytų tofalariškų žodžių bei tofalarės-medžiotojos man rašytas laiškas. Gal jis pasirodys įdomus, todėl žemiau pridedu ir laiško vertimą.
„Sveikinimas iš tolimos taigos! Sveiki Petrai ! Gavau laišką ir nuotraukas už kurias jums didelis ačiū. Aš labai džiaugiuosi, kad nepamiršote apie mane. O taip pat apie mūsų kalnus. Vis tik patiko mūsų kalnai, o taip pat gamta. O dabar pas mus sniegas. Oras labai dažnai genda, vis sninga. Retai būna giedra. Lėktuvas skrenda labai retai. Visa tai priklauso nuo oro. Jūsų laišką gavau 19 spalio 1966 m. Ir iškarto parašiau jums atsakymą. Dabar niekur nekeliavau ir nevažiavau į taiga. Šią vasarą pas mus buvo daug turistų. Ir taip pat geodezistų ekspedicija iš Novosibirsko. Ir Ujarsko? ekspedicija, ir turėjo jie nemalonumų. Paskendo keturi žmonės. Vieną lavoną surado ir išsiuntė, tai yra išvežė į Novosibirską. Jis netoli nuo Gutaros nuskendo. Upėje Morxoje?, kur prasideda pirmoji brasta. O dabar visi baigė darbus, išvažiavo į savo miestus. O dabar naujienos apie medžioklę. Į medžioklę aš neišvykau, likau namuose, nes nėra gero šuns. O be šuns kokia medžioklė, – tas pats kaip be rankų. Bet voverių dabar tikriausiai labai nedaug, taip pat ir sabalų. Dabar visi išvažinėjo į medžioklę. Štai sugrįš medžiotojai su laimikiu, – tuomet aprašysiu viską smulkiai kas kiek sumedžiojo. Tuomet bus įdomu rašyti jums apie medžioklę. Ir jums bus įdomu sužinoti. O dabar nieko naujo nėra. Petrai aš į jus (kreipiuosi) su dideliu prašymu. Jeigu jūs galėsite įvykdyti mano mažą prašymą, būsiu jums labai dėkinga. Jeigu tai įmanoma, yra ten pas jus žibintuvėliai. Tai jeigu galima, tai išsiųskite, prašau. O aš po to atsiųsiu pinigus kiek jie kainuoja. Pas mus čia parduotuvėje jų nėra. Aš lauksiu atsakymo iš jūsų. Ir parašykite kas pas jus naujo. Sveikinu jus su Didžiojo Spalio švente. Linkiu sėkmės darbe. Laukiu iš jūsų atsakymo. Su geriausiais linkėjimais jums, Nina.”
Autoriaus nuotraukos.
