Paukščių karalija Juodojoje jūroje.
Antra mūsų kelionėje lankyta saugoma teritorija buvo Juodosios jūros paukščių rezervatas. Jis yra šiaurinėje jūros dalyje vakariau nuo Krymo ties Dniepro upės žiotimis. Rezervatas (apie 1000 kv. kilometrų) yra pakrantės ruože, bet daugiausia – Jahorlyto ir Tendro įlankose bei ten esančiose salose. Jis įsteigtas 1927 metais, o 1984 metais paskelbtas biosferos rezervatu, kuriame daugiausia saugomi čia gausiai perintys, žiemojantys ir migruojantys vandens paukščiai. Atvykus į rezervatą buvome maloniai sutikti, jo darbuotojai padėjo nusigauti į tolimas pakrantes bei salas jūroje, kur patyrėme daug nepamirštamų įspūdžių. Gaila, kad šiuo metu rezervatas atsidūrė Rusijos užgrobtoje Ukrainos teritorijoje.
1967.08.22
Ryte prisistatėme rezervato administracijai ir gavome pažadą padėti nusigauti į įdomiausias jo vietas. Po to visą pusdienį laukėme , kol vienas čia dirbantis plotų prižiūrėtojas išsiruošė į kelionę, kartu paimdamas ir mus. Tris valandas praleidome sunkvežimio kėbule kartu su benzino statinėmis, vežėčiomis ir kitokia manta. Kelias buvo prastas, duobėtas, gerokai “atkratė kaulus”. Bet vakarop pagaliau pamatėme saulės nutviekstą Juodąją jūrą. Jau sutemus kartu su kitu plotų prižiūrėtoju Marčenko didele motorine valtimi išplaukėme į Tendro Neriją. Plaukimas, trūkęs apie tris valandas, buvo ypač įspūdingas. Monotoniškai stuksenant motorui ir pliuškenant šiltoms jūros bangoms, valtis skrodė mėnesienos apšviestą jūrą, o mes sužavėti žvalgėmės aplinkui, valgėme saldžius arbūzus, kurių čia gulėjo visa krūva.
1967.08.23
Tendro Nerija pasirodė esanti apie 65 kilometrų ilgio siaura , plika jūros suplauto smėlio juosta, nedaug virš jūros teiškilusi ir puslankiu nutįsusi netoli Krymo pusiasalio krantų. Iš vienos pusės ją skalavo jūros bangos, iš kitos pusės – gana didelis, seklus ir vandens paukščių labai mėgiamas Jahorlyto užutekis. Šioje smėlio juostoje stovėjo vieniša nedidelė, baltai dažyta žvejų trobelė, kurioje ir gyveno Marčenka su žmona. Išėję pavaikščioti prie jūros, pakrantėje radome gausybę įvairiaspalvių geldučių “šukučių”, kurias entuziastingai rinkome savo kolekcijoms. Grįžtančius į trobelę, mus pasitiko ir nemažai baimės įvarė dideliais ragais “ginkluotas” pusiau prijaukintas elnias Miša. Buvome prisiklausę, kad jis kartais puola atvykėlius. Ir dabar jis gana ryžtingai artinosi link mūsų, o mes neturėjome nei kur pasislėpti, nei kuo jį pabaidyti. Pamažėle eidami pusiau atbuli, vis tik sėkmingai grįžome į trobelę.
Vakarop Marčenka valtimi nuplukdė mus į nedidelę, pliką Orlovo salą ir paliko vienus, pažadėjęs kitą dieną paimti. Smėlėtoje druskingoje, aukštų žolių kuokštais padengtoje salelėje buvo įsikūrusi žuvėdrų kolonija, o aplink ją esančiose seklumose nakvodavo daugybė kitų vandens paukščių. Kaip mums pasakojo, saloje gyveno ir daug gyvačių. Saulei leidžiantis fotografavome tūkstantinius plaukiojančių paukščių, daugiausia laukių, būrius. Naktis buvo šilta, švietė mėnulio pilnatis. Miegojome tiesiog lauke, pasikloję ant smėlio antklodę.
1967.08.24
Nuo ankstyvo ryto aš ir Kęstas, slėpdamiesi už žolės kupstų, šliaužiojome po salą, bandydami savo fotoaparatais “sumedžioti” kuo įspūdingesnį “kadrą”. Sekėsi sunkiai, nes druskingas salos smėlis buvo gausiai “patręštas” baltomis, dar nespėjusiomis išdžiūti, paukščių išmatomis. Mūsų “ laimikiu” daugiausia buvo žuvėdros, laukiai ir antys. Po tokios “medžioklės” su dideliu malonumo maudėmės šiltoje jūroje. Pakrantės vandenyje plūduriavo gausybė nedidelių beveik skaidrių medūzų. Išdykaudami ėmėme medūzomis apmėtyti vienas kitą. Bet greitai ši išdaiga “atsirūgo”, – pajutome, kad nuogi mūsų kūnai ėmė ”degti”, tarsi įlindus į dilgėles.
Vakarop mūsų paimti atplaukė kitas prižiūrėtojas Obmokas. Po to 22 kilometrus „ kratėmės“ cisternos vandeniui vežti kabinoje, kol pasiekėme Očakovską. Apsinakvojome rezervato bendrabutyje. Rytoj anksti išvyksime į Goprį. Sudie Juodoji jūra.
1967.08.25
Saulei dar nepatekėjus išvažiavome iš Očakovsko į Goprį. Atvykę, sužinojome, kad čia prieš porą dienų, atvažiavęs atostogauti į savo tėviškę, mirė garsus lakūnas Pokryševas, kurio biustą matėme Goprio skvere. Apžiūrėję rezervato muziejų, ir nuoširdžiai atsisveikinę su ornitologe Tatjana Borisovna Ardamatskaja, išplaukėme į Chersoną. Čia 14 valandą sėdome į „Raketą“ ir po valandos atplaukėme į Novaja Kachovką. Vakarop sėdome į vienintelį autobusą, važiuojantį į Askaniją-Novą. Atvykome tenai apie 21 val. ir apsistojome viešbutyje. Miegojome ant aliumininių sudedamų lovelių.
Neartoje stepėje
Labiausiai norėjome aplankyti garsų Askanijos-Novos rezervatą, kuriame 112 kv. km plote buvo saugoma išlikusi didžiausia Europoje natūrali ašuočių-eraičinų stepė ir joje ikurdintos pusiau laisvai besiganančiosi Afrikos antilopės bei daug kitokių žvėrių bei paukščių iš tolimų kraštų. Gaila, kad ten patekti nepavyko, teko pasitenkinti aptvaruose laikomų žvėrių nuotraukomis.
1967.08.26
Askanijos gyvenvietė buvo didesnė ir gražesnė negu mes įsivaizdavome. Iš pat ryto pradėjome „kančių kelius“ rezervato administracijoje. Kreipėmės į patį direktorių, bet buvome pritrenkti nemokšiško, grubaus prėmimo. Diktatoriaus išvaizdos, ūsuotas, storas direktorius, nekreipdamas dėmesio į mūsų diplomatiškas kalbas, pareiškė, kad neleis mums lankytis stepės zonoje, kur pusiau laisvėje ganosi egzotinių žvėrių bandos. Negavę leidimo „iš viršaus“, nutarėme ieškoti pagalbos tarp rezervato darbuotojų. Kęstas tam numatė vieną ekskursijų gidę, kuri mums rodė išskirtinį dėmesį ir žadėjo daug kuo padėti.
1967.08.27
Ryte pavėlavome į susitikimą su Nina Vasiljevna, kurią vakar „šefavome“ norėdami patekti į stepių zoną. Deja nepavyko slapčiomis nusigauti iki stepėje didžiuliuose aptvaruose besiganančių egzotinių Afrikos žvėrių bandų, kurias labai norėjome pamatyti ir nufotografuoti. Teko pasitenkinti vietiniais zoologijos ir botanikos sodais, kurie buvo įspūdingi. Gaila, kad nebegalėjome skirti jiems daugiau laiko.
Vakarop su Kęstu išėjome pasižvalgyti po saugomą nesukultūrintą stepę. Nors šiuo metų laikų dauguma augalų čia buvo pusiau arba visai išdžiuvę, vis tik stepė paliko neišdildomą įspūdį. Danguje sklandė įvairūs plėšrūs paukščiai – lingės, suopiai, pelėsakaliai, iš aukštų dygių žolynų šen ir ten pakildavo fazanai. Bevaikščiodami aptikome mums neįprastą vabzdį maldininką, sutikome ežį ir kiškį.
1967.08.28
Anksti ryte atsisveikinome su Askanija-Nova ir autobusu išvažiavome į Chersoną. Atvykę į čia, skubėjome į geležinkelio stotį pirkti bilietų. Deja jų iškarto negavome, tik su stoties viršininko pagalba gavome porą „kupė“ bilietų iki Charkovo. Kartu su mumis važiavo įdomus kaimynas graikas, politinis emigrantas. Kadaise jis kovojo Graikijos pogrindyje, lydėjo Monolį Glezą į Čekoslovakiją, dabar dirba Novokuznecke gamykloje. Gretimais važiavo linksma vengrų televizijos grupė.
1967.08.29
Charkove atsidūrėme 2-ą valandą nakties. Iki ryto prakiurksojome geležinkelio stotyje. Po to pavažinėję tramvajais po miestą, atsidūrėme zoologijos sode ir iki 12 val. fotografavome gyvūnus. Įspūdingai atrodė kazuarai, dramblinis vėžlys, ūdra, šimpanzė, jenotai, antilopės gnu ir nilgau. Apie pietus sėdome į traukinį Charkovas-Volgogradas. Gavome tik sėdimas vietas. Kęstas ėmė sirguliuoti. Vakarop, susipažinę su jaunutėmis mūsų vagono palydovėmis, gavome gulimas vietas gretimame vagone.
1967.08.30
Išsimiegojome puikiai. 7-ą val. pravažiavome Cimliansko jūrą ir Volgo–Dono kanalą. Dar po pusantros valandos atvažiavome į Volgogradą. Miesto apžiūrėti negalėjome, nes po valandos išplaukėme garlaiviu „Klementas Gotvaldas“. Kajutę gavome triume. Nors oras čia buvo tvankus, netrukus apsipratome ir likome patenkinti. Kajutėje kaimynai buvo du senukai-pensininkai, tikri tarybiniai rusai. Pro garlaivio iliuminatorius buvo matyti praslenkantys aukšti smėlėti Volgos krantai. Beveik uraganinis pietų vėjas nuo šių krantų nešė smėlio ir dulkių debesis. Upės prieplaukose pulkai vietos gyventojų pardavinėjo arbūzus, melionus, pomidorus, virtus vėžius, kriaušes ir kitokius vaisius.
Autoriaus nuotraukos ir piešiniai. Tęsinys netrukus.
