Volgos deltoje
Tolimiausia ir paskutinė mūsų kelionės vieta buvo Astrachanės rezervatas įsteigtas 1919 metais ir užimantis beveik 700 kv.km ploto teritoriją. Jis yra didžiausios Europos upės Volgos deltoje, kurioje yra apie pusė tūkstančio įvairiausio dydžio upės atšakų, mažų upių ir protakų, sudarančių sudėtingą tinklą tarp medžiais, nendrėmis bei kitais augalais apaugusių plotų. Dėl seklėjančios Kaspijos jūros deltos plotas nuolatos didėja. Rezervate saugomos savitos deltos ekosistemos, reti augalai (lotosai, agarai), vandens paukščiai (pelikanai, flamingai, žąsys, baltieji garniai) bei jų poilsio, maitinimosi ir perėjimo vietos, vertingos eršketinės žuvys. Rezervato darbuotojai mus maloniai priėmė, daug vežiojo valtimis, vaišino žuvimis, patyrėme daug įspūdžių. Be jų pagalbos ir nuolatinio buvimo šalia, deja, negalėjome apsieiti. Todėl mūsų fotomedžioklės rezultatai buvo gana kuklūs, nors matėme gausybę įvairiausių paukščių. Nepavyko išplaukti ir į atviresnius vandenis Kaspijos seklumose, kur laikėsi pelikanai, flamingai, žąsys. Bet džiaugėmės pamatę ir pajutę šias Volgos deltos „džiungles“, aplankę įspūdingų žydinčių lotosų sąžalyną.
1967.08.31
Ryte prabudę pro kajutės iliuminatorius išvydome plikus smėlėtus Volgos krantus. Arčiau Astrachanės vėl pasirodė žaluma, sidabrinių tuopų tankumynė, gyvenvietės, ganyklos. Astrachanę pasiekėme 8.30 val. Susiradę rezervato centrą, gavome reikiamus leidimus ir rekomendacijas tolesnei kelionei. Pieš pietus nedideliu dvisparniu lėktuvo išskridome į Morfino. Skrisdami fotografavome Volgos deltą.
Morfine vargais-negalais susiradome valtį, kad nuplukdytų mus į II-ą kordoną, kuriame eiguliu dirbo lietuvis Juozas Stankevičius iš Pilviškių. Plaukdami gėrėme tikrą užsienietišką vermutą užsikąsdami džiovinta „vobla”, fotografavome pakilusius paukščius. Atplaukę į IV-ą kordoną, čia radome susirinkusius visus eigulius, girininką ir porą meistrų, remontuojančių vieną namą. Susipažinome su Stankevičiumi, – lėtu, pagyvenusiu, gana išprususiu žmogumi.
Saulei leidžiantis, kartu su pora eigulių išplaukėme į pačią Volgos deltą. Nuo palinkusių virš vandens gluosnių be perstojo pakildavo pulkai juodų kormoranų, iš nendrynų lėtai plasnodami kilo didieji ir mažieji baltieji garniai, pilkieji garniai, kvakvos, o ant nudžiūvusių medžių ilsėjosi baltauodegiai ereliai. O kai išplaukėme ten, kur protaka išplatėjo ir išsišakojo tarp daugybės nedidelių nendryno plotelių, mums atsivėrė pasakiškas reginys, – nusileidžiančios saulės spinduliuose iš visų pusių gagendami kilo pulkai žąsų, krykštė gausybė ančių, skraidė įvairiausi kiti vandens paukščiai, seklumose išdidūs vaikščiojo rausvi pelikanai. Visai šalia valties į paviršių iškilo didelė dantyta eršketo nugara.
1967.09.01
Saulei tekant kartu su vienu eiguliu išplaukėme žvejoti. Kylant rūkui aplinkui vandens paviršiuje pliaukšėjo žuvys, bet žvejoti nesisekė, – mažos žuvys nuėsdavo ant kabliuko pavertus sliekus. Tik Kęstas ištraukė stamboką karšį.
Kai grįžome, mūsų jau laukė žemietis Juozas kviesdamas aplankyti jį II-ame kordone, kuriame jis dirbo. Jo vedami beveik valandą ėjome per nendrynų džiungles, kol pasiekėme kordoną. Tai buvo nedidelis vienišas medinis namelis stovintis prie vienos iš nesuskaitomos daugybės protakų. Namelis supamas aukštų nendrynų sienos, atrodė romantiškai. Ant vienos sienos kabojo girliandos ant virvutės suvertos ir džiovinamos nušautų kormoranų kojos. Eiguliai privalėjo šaudyti šiuos paukščius, už tą eiguliams papildomai mokėdavo, o paukščių kojos buvo kaip įrodymas apie atliktą darbą. Šiame kordone Juozas gyveno vienas, jau antrus metus skaičiuodamas robinzoniško gyvenimo dienas. Prisivaišinę tirštos starkio žuvienės ir nusifotografavę, per nendrynus iškeliavome atgal. Pakeliui fotografavome baltuosius garnius ir kitus paukščius. Grįžus, mūsų jau laukė girininkas, kurio barkasu netrukus išplaukėme į centrinę girininkiją (I-ą kordoną). Tenai atplaukėme tik vakare. Miegojome barkase.
1967.09.02
Ryte išėję pasivaikščioti protakos pakrante, stebėjomės egzotinių spalvų paukščių, – bitininkų, gausumu. Grįžę į girininkiją, netrukus su vienu eiguliu išplaukėme fotografuoti į deltos pietinę dalį. Čia didžiausią įspūdį paliko lotosų sąžalynai, augantys sekliose klampiose vietose. Iki pusiau klimpdami į dumblą ir raižydami kojas į dygliuotus lotosų kotus ir lapus, puolėme fotografuoti šį nuostabų grožį, didžiulius šių augalų lapus ir rausvus su geltonu viduriu žiedus. Pietavome valtyje kartu su žvejais, kurie iš aprūkusio katilo vaišino mus puikia žuviene ir virtais sazanais. Po pietų plaukėme dar toliau link atviros jūros, bet paukščių čia radome palyginti mažai. Vakarop pasukome atgal. Jau sutemus atplaukėme į III-ą kordoną , kur eigulio žmona vėl vaišino mus žuviene, sazanais, sūdytais šamais, daržovėmis.
1967.09.03
Šiandieną iš pat ryto mane ir Kęstą nuliūdino žinia, kad nėra laisvų valčių ir teks “sėdėti” vietoje. Bet netrukus du vietos viešbučio kaimynai, čia atostogaujantys kažkokie aukšti saugumo organų Maskvoje pareigūnai, išsiruošė valtimi į “perekatą”, kur vakar pastatė tinklus. Kartu jie paėmė ir mus. Nuplaukę keletą kilometrų pasroviui, sustojome pažvejoti. Per 20 minučių ištraukėme 3 kg šapalą, kilograminį karšį, tokio pat svorio ešerį ir starkį. O kai atplaukėme į „perekatą”, nuo seklumos pakilo 8 baltauodegiai ereliai. Kiek toliau keldami didžiausią triukšmą kilo skristi ir vėl leidosi pulkai žąsų, ančių, kormoranų, garnių ir kitokių paukščių. Grįžtant atgal, ėmė strigti valties motoras, tad nemažą kelio dalį teko irtis irklais. Vakare mėgavomės pirtimi.
1967.09.04
Ryte naujų mūsų pažįstamų paimti atplaukė didelis kateris, plukdysiantis juos į Astrachanę. Kadangi vakar vakare prie vengriško portveino butelio su jais maloniai pabendravome, dabar be didelio vargo gavome leidimą plaukti su jais kartu. Vakarop jau atsidūrėme Astrachanėje. Nudžiugome gana lengvai nupirkę pigius traukinio bilietus į Vilnių. Apie dešimtą valandą vakare įlipome į vagoną ir pajudėjome link Maskvos.
1967.09.05
Atsibudus už traukinio langų pamatėme slenkančias bekraštes pusdykumes, vėliau, – sausas stepes. Retkarčiais pasimatydavo moliniai kazachų namukai. Pravažiavome Volgogrado vandens saugyklą, Saratovą, Tambovą. Pietums dar Astrachanėje buvome nupirkę keptą vištą, bet teko nusivilti, kai jos viduje pamatėme baltus kirminus. Į traukinio restoraną nėjome, – mūsų finansai visai baigė “ištirpti”. Važiuodami beveik visa laiką drybsojome ant lentynų, nes į vagoną prisigrūdo moterų su mažais vaikais, – nebuvo kur sėdėti.
1967.09.06
Anksti ryte atvažiavome į Maskvą. Stotyje porą valandų praleidome eilėje prie kasų, kad galėtume komposteruoti traukinio bilietus į Vilnių. Kęstas, pasinaudojęs savo kaip korespondento pažymėjimu, pagaliau sėkmingai gavo vietas traukinio vagone. Už plackarte primokėjome po du rublius. Po tiek pat pinigų beturėdami kišenėse, išėjome į miestą. Po to knygyne “varvinome seilę” apžiūrinėdami Puchalskio fotoalbumą. Galiausiai Kęstas už beveik paskutines savo ir mano kapeikas iš vieno senio nupirko medinį fotoaparatą 9X12cm dydžio foto plokštelėms. Vakarop sėdome į Vilniaus traukinį.
1967.09.07
8 val. pervažiavome Lietuvos sieną. Pažymėdami tą iškilmingą progą, surūkėme specialiai saugotas dvi BT cigaretes, o pasiekę Vilnių, už paskutines kapeikas stoties bufete išgėrėme po bokalą alaus. Netrukus aš jau buvau Institute. Ten niekas nepasikeitė. Laiškų negavau. Radau 10 rub. perlaidą už mamos su stirnaite nuotrauką žurnale „Kultūros barai“.
P.S. Praėjus daugiau kaip pusšimčiui metų nuo šios mudviejų su Kęstučiu kelionės, daug kas pasikeitė ir Lietuvos gamtoje. Baltieji garniai, kormoranai ir kai kurie kiti gyvūnai, kuriuos nuvykę į Volgos deltą pamatėme savo gyvenime pirmą kartą, dabar ir pas mus tapo įprastiniais. Gaila, kad daugumos šių pasikeitimų Lietuvos gamtoje Kęstutis nepamatė. Palikęs savo artimuosius ir draugus, 2006 metais jis iškeliavo ten iš kur negrįžtama. Liko tik jo darytos nuotraukos knygose, žurnaluose, kituose leidiniuose. Liko daugybė nepanaudotų foto ir video. Liko daug nebaigtų darbų ir nepasakytų žodžių.
Autoriaus nuotraukos ir piešiniai
