Juozapas Blažiūnas. Apie žuvį ir žvejybą Vilniuje

Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniuje tikrai trūko maisto. Na nebuvo taip, kad nėra jokio. Tiesiog smarkiai sumažėjo maisto atsargų kiekis ir įvairovė. Priežasčių būta įvairių: daug Rusijos valdžios apie vokiečių kariuomenės žiaurumus prigąsdintų ūkininkų ir miesto gyventojų pasitraukė į carinės Rusijos gilumą, todėl nutrūko nusistovėjusi maisto tiekimo grandinė; carinės Rusijos kariuomenė ir karo administracija atsitraukdama išgabeno daugelio fabrikų įrangą bei ištuštino sandėlius; besitraukiantys Rusijos kareiviai išplėšė daug maisto parduotuvių ir sandėlių; dėl karo reikmėms Rusijos rekvizuotų motorinių transporto priemonių (sunkvežimiai, autobusai ir lengvosios mašinos) sustojo didesnių kiekių įvairių prekių atgabenimas į miestą; dėl karo reikmėms Rusijos rekvizuotų laivybos transporto priemonių (laivai ir baržos) sustojo laivyba; daug pabėgėlių be pragyvenimo šaltinio užstrigo Vilniuje; dėl įvairių priežasčių sustojo susisiekimas geležinkeliu; vokiečių karinė administracija konfiskavo daug maisto karo reikmėms; vokiečių karinė administracija rekvizavo karo reikmėms arklius visoje Lietuvos teritorijoje; vokiečių karinė administracija konfiskavo maisto reikmėms gyvulius visoje Lietuvos teritorijoje; vokiečių karinė Vilniaus miesto ir apskrities administracija apribojo laisvą judėjimą bei prekybą tarp kitų miestų ir apskričių ir t.t.

Tačiau nepaisant visko, 1916 m. gegužės 25 d. pranešta, kad Vilniaus bakalėjos parduotuvėse galima nusipirkti … sūdytos lašišos po 40 pfenigų už pūdą, o gegužės 25 d. juodadėmių menkių siunta atkeliavo į Vilnių ir pradėta pardavinėti įvairiose miesto prekyvietėse.

Norint kažkaip kompensuoti mėsos trūkumą, 1916 m. gegužės 27 d. vokiečių karinė miesto administracija, siekdama išnaudoti dar nepagautų žuvų turtus Neryje ir Vilnelėje, svarstė galimybę išnuomoti žvejybą šiuose vandenyse bei kvietė galinčius žvejoti didesniais kiekiais susisiekti su Vilniaus miesto administracijos vadovu. Matyt pavyko susitarti, nes 1916 m. birželio 21 d. „kai kurie entuziastai jau susisiekė su miesto valdytoju dėl žvejybos“. Tačiau visą tokią sugautą žuvį paimdavo miesto administracija, o žvejams mokėdavo nustatytą didelį užmokestį.

Iš karto noriu įspėti, kad negalėjai laisvai kažkaip komerciškai pardavinėti įvairius maisto produktus. Tai buvo prilyginta spekuliacijai ir griežtai baudžiama. Visos maisto kainos buvo reguliuojamos. Ir neduok Dieve parduosi už didesnę kainą nei nustatyta: grėsė pilnas surastų prekių konfiskavimas ir vhau kokia didelė bauda.

Nuo 1916 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje galiojusias aukščiausias galimas žuvų kainas, 1917 m. sausio 23 d. pakeitė naujos kainos:

„Rūšis I. Geriausios žuvys (karpos, lynai, selavos): pusantros markės arba 75 kapeikos už rus. svarą; Rūšis II. Žuvys stambesnės, negu nuo rus. svaro: 1,25 markė arba 62 ½ kapeikos už rus. svarą; Rūšis III. Žuvys smulkesnės, negu nuo rus. svaro, kurių į rus. svarą eina ligi keturių penkių žuvikių: 80 pfenigų arba 40 kapeikų už rus. svarą. Rūšis IV. Dar smulkesnių už III rūšį žuvų, kurių į rus. svarą eina 10 žuvelių: 60 pfenigų arba 30 kapeikų už rusišką svarą; Rūšis V. Kitų, dar smulkesnių žuvikių: 35 pfenigai arba pusaštuoliktos kapeikos už rus. svarą. Rūšis VI. Stintos ir aukšlės: po 50 pfenigų arba 25 kapeikos už rusišką svarą.“

Žuvies trūkumas akivaizdus, nes 1917 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto valdžia kreipėsi į apskričių administratorius dėl galimybės atgabenti žuvį iš provincijos, o vasario 8 d. 11 valandą prieš pietus Vilniaus apskrities valdyboje, įsikūrusioje Jurgio gatvė 37, viešai buvo išnuomojami žvejybai Vilniaus apskrities ežerai bei upės:

„Babrikių ežeras (į pietus nuo naujųjų Trakų) ir į rytus Basilino bei Impnės ežerai; Šventninkų ežeras; Ilkos bei Lygainių ežerai; ežerai tarp Leušanių ir Vainiakos; Papiškių ežeras; Kernavės ežeras; Puškarnės, Skurbučionių, Masčių, Turgelių ir Lozniakų kudros; Vilija [Neris] kaip tik siekia Vilniaus miesto bei Vilniaus sodžių apskritys; Vileika [Vilnelė] nuo įtakos į Viliją [Nerį] iki apskričio ribos, Vakos [Vokės], Merečankos [Merkys], Vilsinszos, Rudomiankos upės“.

O štai 1917 m. vasario 16 d. kooperatyvo „Zarzecze [Užupis]“ parduotuvėje, įsikūrusioje Užupio g. 3, galima buvo nusipirkti sardinių skardinę už 1 markę 30 pfenigų.

Taip pat 1917 m. rugsėjo 23 d. „Solidarność“ parduotuvėje Uosto g. 6 buvo galima nusipirkti sūdytos žuvies be galvų už 1 markę ir 50 pfenigų už pūdą, džiovintos žuvies su galvomis už 1 markę ir 50 pfenigų už pūdą, jūrinės lašišos skardinę už 6 markes, jūrinės lašišos vienetą už 2 markes, silkės skardinę už 1 markę ir 30 pfenigų bei silkės vienetą už 50 pfenigų.

Tai tiek trumpai apie žuvį ir žvejybą Vilniuje. Bus dar

Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Parengta pagal 1916 m. ir 1917 m. Dziennik Wileński, 1916 m. Wilnaer Zeitung ir 1917 m. Dabartis.

Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”.