Charlovo saloje
Ši sala palyginti nedidelė, bet didžiausia iš visų čia esančių. Salos ilgis apie 4 kilometrus, plotis – 1,5 kilometro ir ji tik per porą kilometrų nutolusi nuo Kolos pusiasalio. Beveik visi jos krantai uolėti, statūs, o viršus lengvai išgaubtas, viename gale iškilęs iki 130 metrų virš jūros lygio. Todėl nuo salos viršaus įspūdingai atsiveria jūros toliai, vaizdingos kitų salų bei pusiasalio krantų panoramos.
Vaikščiodamas po salą, mačiau skurdžią jos augaliją, – joje nebuvo nei vieno medžio ar krūmo. Bet salos viršuje buvo galima gėrėtis spalvingais kerpių ir samanų raštais ant paviršiuje esančių uolų ir visokiausio dydžio akmenų. Šen bei ten, kur buvo bent kiek dirvožemio, žaliavo lopinėliai susiraizgiusių varnauogių ir žemaūgės varpinės žolės. Vis tik labiausiai nustebino ir sužavėjo du Lietuvoje gerai žinomi augalai. Iš salos viduryje telkšančio mažo ežeriuko ištekantis upelis buvo apaugęs purienomis ir atrodė kaip stebuklingas geltonas kaspinas nutįsęs per atšiaurią salą. Kitas „stebuklas“ buvo purienos giminaitis burbulis aukštai keliantis puošnius geltonus žiedus. Tiesa, jis augo tik pietiniuose šlaituose tarp uolų esančiose už-vėjingose vietose. Čia buvo ir daug kitokių žydinčių augalų, sudarančių margaspalvį kilimą, netikėtą ir labai mielą tolimoje šiaurėje.
Labai įspūdingi buvo salos krantai su jūros bangų išgraužtais ilgais ir giliais, bauginančiai atrodančiais tarpekliais. Vienuose jų apačioje šniokšdamos dužo ir putojo jūros bangos, o aukštos sienos buvo aplipę perinčių paukščių lizdais. Kiti ne mažiau vaizdingi tarpekliai buvo sausi, o jų dugnas nuklotas nugludintų akmenų riedulynu. Vienas salos galas buvo žemesnis ir nuolaidesnis. Čia aptikau aukštai iškilusią, arką primenančią didelę uolą pro kurios kiaurymę buvo matyti gretimos salos. Dar toliau siaurėjančiame salos gale išvydau neaukštų raudono granito uolų telkinį, kuris naktinės saulės šviesoje atrodė fantastiškai. Ne mažiau įspūdingos buvo ir kitos salos pakrantės.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
