Pasirodė tam samurajui, kad jo garbė prarasta, ir nutarė jis pasidaryti sepuku. Liaudiškai tariant – paleisti sau žarnas, o moksliškai – atimti sau gyvybę. Tokiam žingsniui reikalingas rimtas įrankis, kad sepuku būtų sėkmingas. Todėl kardų samurajams kalviai turėjo smarkiai pasistengti, kad ginklai būtų tvirti, aštrūs ir lengvi kruvinoms viduramžių pjautynėms, ne vien tam sepuku. Kurosavos filmuose galime iki valios prisižiūrėti kruvinų kovų scenų, bet visgi garsiausias visų laikų filmas apie Japonijos kariūnus yra „Septyni samurajai”, kur iki valios mosuojama aštriaisiais ginklais. Japoniškų kardų fone primirštama kita legenda – Damasko plieno lenkti kardai – jataganai – kadaise buvę milžiniškos persų kariaunos ginkluotės pagrindu. Šiandieną vargu ar rastum keistuolį, segintį jataganą, tačiau Damasko plieno peiliai vertinami bene labiausiai: lengvi, tvirti. aštrūs, patikimi. Galbūt prisirengsime kelionėn laiku į Persiją ar viduramžių Japoniją, bet kol kas apsiribosime apsilankymu kaimyninėje šalyje.
Trauksime į šiaurinėje Lenkijoje esančią galingą Malborko (istorinėje literatūroje daugiau žinomo Marienburgo – Marijos miesto – pavadinimu) pilį. Milžiniškoje tvirtovėje pora dešimčių ekspozicijų, vieną jų lankėme visai nesenai – vizitavome malūnininko valdas. Palikę Europos ginklų saugyklą, galime apsilankyti antrojoje, skirtoje XVII-XX a. rytietiškiems ginklams iš Persijos, Turkijos ir Indijos, kurie pasižymi turtingumu ir preciziškumu. Čia galima pasigrožėti dešimtimis rytietiškų pjaunamųjų ginklų pavyzdžių, pavyzdžiui jataganų ir talerių, taip pat Artimųjų ir Vidurio Rytų skydais ir šarvais. Ypač verta paminėti XVII a. pradžios persišką kardą su paauksuota erelio galvos formos rankena, du XVII a. savadarbius lankus su virvėmis ir strėlėmis, XVIII a. persišką makštį, labai panašią į tą, pagal kurią Mateika paveiksle „Žalgirio mūšis“ modeliavo Vytauto kardą, ir XVII-XVIII a. persiškus šarvus, pagamintus iš kelių tūkstančių itin mažo 3 mm skersmens apskritimų.
Vos įžengus į Rytų ginkluotės ekspozicijos salę, mus sutinka persų, osmanų ir indų kariai, jų aprangose vyrauja šarvuoti marškiniai (žiedmarškės).
Šarvinius marškinius dėvi ir savadarbiais XVII amžiaus lankais ginkluotas strėlininkas.
Žudymui ir luošinimui skirtų ginklų kūrime „homo sapiens” nesiskundžia išradingumu ir šiandieną, įspūdingi eksponatai ir Malborko pilyje.
Durti, kirsti, smeigti, pjauti skirtų ginklų išrasta tikra galybė, mat grobikiški karai žmoniją lydi visą istoriją, o šiandieną vienas toks vyksta Ukrainoje.
Dairomės žemėlapyje šalių ir imperijų, kurios gausiai apginkluodavo savąsias armijas.
Šaltuosius ginklus netrunka pakeisti šaunamieji, kuriems skydai, šarviniai marškiniai (žiedmarškės) ir šarvai tampa nebeatsparūs.
Ietimis, kardais, durklais ir skydais ginkluoti sargybiniai trauksis praeitin ir išliks nebent dailininkų kūriniuose.
Rytietiškų ginklų kolekciją Malborko pilyje aplankyti padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
