Petras Bluzma. Jūros paukščių karalystėje (V)

Šiandien ryte pragiedrėjo, tad išsiruošėme į salas Bolšoj Lickij ir Malij Lickij rinkti gagos pūkų. Kaip supratau, pūkai renkami kasmet. Šį darbą turi organizuoti ir vykdyti rezervato darbuotojai. Aš taip pat jame dalyvavau, nors gal ir neprivalėjau. Daugiau kaip dvi valandas mūsų valtis „Gaga“ plaukė krypuodama per bangas, kol pasiekėme šias salas. Kaip ir kitos „Septynių Salų“ rezervato salos, jos buvo visai arti žemyno. Beplaukiant ėmė lyti, todėl beveik iki vakaro prasėdėjome didesnėje saloje esančioje trobelėje pas prižiūrėtoją Potapą. Vakare pasirodžius saulei, septyniese išėjome rinkti gagos pūkų. Išsirikiavę grandine kas 5-10 m, ėjome aplink salą pradėję nuo pakrantės, o vėliau palaipsniui kildami aukštyn. Per 2-3 val. suradome 47 lizdus. Dauguma lizdų buvo jau tušti, kai kuriuose dar buvo po 2-3 jauniklius (viename – net , keleto lizdų kiaušiniai buvo dar neprasikalę. Iš tokių lizdų paimdavome tik dalį pūkų. Apie 11val. atplaukė “Gaga” ir mes nuplaukėme į gretimą mažesnę salą. Negalėjau įsivaizduoti, kad joje bus tiek daug gagų. Gaila, kad negalėjau fotografuoti, nes buvo per tamsu. Juk buvo naktis, – nors saulė nenusileidusi, ją dengė tamsūs debesys.

Ši salikė buvo vos 6-7 ha ploto, neaukšta, giliai iš vagota plyšiais ir tarpekliais. Gagos kilo iš po kojų viena po kitos, kartais – net po dvi ar tris vienu metu. Kai kurios antys prisileisdavo per keletą metrų, ir tik tuomet ramiai lepsėdavo per akmenis. Dar kitos, – susigūžę ir nemirksėdamos tupėdavo lizde, kol visai priartėdavome ir pradėdavome tiesti ranką. Rinkome pūkus visą naktį. Apie 2 val. Iš už debesų išniro saulė. Sėdome į “Gagą” ir pasukome link trobelės. Viso šioje mažoje saloje radome 300 gagų lizdų. Iš vieno lizdo paimama vidutiniškai 18 g pūkų, o vieno kilogramo išvalytų pūkų valstybinė supirkimo kaina – 46 rub. 3val. nakties nuėjome miegoti.

Išsimiegoję iki 10 val., pusryčiavome, o po to vėl sugriuvome į guolius, nes buvo apsiniaukę ir pradėjo lyti. Nusibodus miegoti, apie 18 val. vieni ėmė lošti kortomis, kiti – užsiimti kas kuo išmano. Aš tingėjau pervynioti foto juostas arba siūti foto krepšį, tad nutariau trumpai aprašyti mūsų kompanijos narius.

Vsevolodas Nikolajevičius Karpovičius yra Kandalakšos rezervato, kuriam kaip filialas priklauso ir „Septynių salų“ rezervatas, darbuotojas, – atrodo, direktoriaus pavaduotojas arba vyresnysis mokslinis bendradarbis. Tai dar nesenas (apie 35-40 metų), vidutinio ūgio, rimto veido žmogus, dėvintis stiprius akinius. Jis vadovauja visai mūsų kompanijai. Vėliau mano akyse jis kiek sumenko, nes pasirodė esąs naivokas, priekabus ir irzlus. Mums berenkant gagų pūkus, jis kaip kaprizingas vaikas visą laiką šaukė tai vienam tai kitam, kad eitų kairiau arba dešiniau, kad pažiūrėtų ten ar ten.

Tania ir Valia – Petrozavodsko pedagoginio instituto III-o kurso studentės, atliekančios čia praktiką. Abi linksmos , malonios mergelės, puikiai dainuojančios lyrines dainas. Dabar kartu su kitais kortomis lošia „kvailį“.

Saša – studentas iš Maskvos, antrus metus čia atliekantis praktiką, todėl jaučiasi „aborigenu“. Tai linksmas, gyvas, kresnas vaikinas, bando auginti barzdą ir ūsus, bet jie dar gana reti.

Miša – apie 30 metų amžiaus, žemaūgis, apvalaus veido, suktų akių, neaiškios tautybės vyrokas. Atrodo, mėgstantis „sutriuškinti buteliuką“. Dirba Charlovo saloje prižiūrėtoju.

Volodia – bene įdomiausias mūsų kompanijos narys. Jis mano metų, atrodo, mažai mokslų ragavęs, per karą netekęs tėvų ir visų artimųjų, išaugęs vaikų namuose. Septynetą metų dirbo Karelijoje žėručio kasyklose. Nesitaikstė su sukčiavimu, – parašęs skundą ir surinkęs 24 parašus, važiavo į Maskvą „ieškoti teisybės“. Po to dirbo mechaniku žvejybos traleryje. Dabar jau porą metų dirba rezervate prižiūrėtoju. Gyvena mažutėje trobelėje Malij Lickij saloje, kaip vienintelis gyventojas. Čia vienu vienas praleidžia ilgą poliarinės žiemos naktį, retkarčiais apsilankydamas žemyne. Taigi, gyvena kaip robinzonas, bet sakosi, kad čia atsidūrė ne dėl romantikos, o kad nepakenčia neteisybės. Iš elgesio supratau, kad jis myli tundrą, žvėris ir paukščius. Mačiau, kaip rūpestingai jis grąžino į lizdą iškrikusius gagos jauniklius, pridengdamas juos pūkais, kaip smaugė didžiojo kiro jauniklį, nes šie kirai ryja mažus gagiukus. Mėgsta kalbėti, pasakoti „riebius“ anekdotus, bet jis yra miknius, – vietoje raidės „l“ taria „r‘, todėl kalba labai keistai, dažnai neįmanoma ir suprasti. Pernai vienoje samių gyvenvietėje už 60 km, į kurią vaikšto pėsčiomis, nužiūrėjo “bobikę” ir ruošiasi ją vesti. Rodė ir iš ruonio kailio siūtas šlepetes, skirtas kaip dovana būsimai žmonai. Tik ką jis mane pavaišino ruonio taukais. Dabar sėdime kartu, – aš rašau dienoraštį, jis stebi lošiančius kortomis.

Dar reikėtų paminėti mūsų „Gagos“ kapitoną ir vienintelį jūreivį. Bet apie juos beveik nieko nežinau. Šiam kartui pakaks. Jau 1 val. nakties, dar nenusileidusi saulė vėl pradėjo kopti aukštyn. Laikas pailsėti.

Kėlėmės 9 val. Ir išėjome rinkti pūkų. Bet neilgai teko dirbti, nes po valandos saulė dingo, šiaurės vakarų vėjas atginė žemus debesis ir rūką, kuris virto įkyriu lietumi. Lijo visą dieną, o mes miegojome iki 7 val. vakaro. Po to vėl bandėme dirbti, bet vėl neilgam, – iki 11val. vakaro.

Kėlėmės 3 val. naktį ir porą valandų rinkome gagų pūkus. Nakties valandomis, kaip ir šį sykį, oras dažniausiai pragiedrėja. Greitai turėjo praplaukti garlaivis „Vologda“, trumpam sustojantis prie šių salų. Tuomet garlaivyje galima nusipirkti būtiniausių produktų. Tuo tikslu laukti garlaivio išplaukė mūsų valtis „Gaga“ ir Volodia.