Vienas iš komentatorių paklausė/parašė „O sekantis pasakojimas: apie “anglis”, “malkas”, “plytas” ir t.t.“. Tai štai, apie malkas jau rašyta. Dabar bus apie druską. Apie tą kasdienį mūsų vartojime paplitusį sūrumą, be kurio neįsivaizduojama nei maisto gamyba, nei rudens daržo gėrybių ir kitų produktų konservavimas. Kadangi pats druskos gausiai į gaminamą maistą neprikraunu, tai pasak ragautojų, maistas toks … be skonio. Taip, mes pripratome prie druskos kaip skonio stiprintojo. Ir negalime įsivaizduoti kaip čia taip dabar be to lengvo sūrumo. Pats turiu išsigalvotą neatremiamą argumentą, kad niekada ir nesužinosime tikro gaminto maisto skonio, nes dedame druską.
O kaip buvo su druska Pirmojo pasaulinio karo metu? Faktas, kad Lietuvoje druska neišgaunama ir yra atgabenama iš kitų kraštų. Ir nepaisant šio „užjūrio produkto“ tolimos gamybos, vis dėlto druskos vartota daug ir įvairiai, nes tai universali konservavimo medžiaga. Tai ir sūdyta mėsa, ir žuvis, ir įvairūs rauginimai. Aišku, tai dabar įprastas ir plačiai paplitęs produktas, bet tyrinėjamuoju laikotarpiu neaišku kiek tai ir kokiais kiekiais vartota.
Druska, kaip ir cukrus, tuo metu tikrai buvo spekuliacijos prekė. Nes jei yra didelis poreikis, tai galima manipuliuoti kainomis. Todėl 1916 m. pačioje gegužės mėn. pabaigoje, Vilniaus miesto vokiečių valdžios nutarimu nustatyta galima maksimali druskos kaina. Ir už bandymus parduoti brangiau, buvo baudžiama. Paskelbta, kad druska negali kainuoti daugiau nei 21 pfenigą už rusišką pūdą (pūdas, tai šiek tiek daugiau nei 16 kg.).
Nepaisant kainų reguliavimo, druskos trūko. Todėl Vilniaus miesto vokiečių administracija stengėsi iš kur nors jos gauti. Na, reikia pripažinti, kad matyt ir vokiečiams druska buvo reikalinga, nes vis dėlto okupuotame krašte konfiskuoti gyvuliai ne dėl grožio, o dėl maisto frontui. O mėsai paruošti reikėjo tikrai didelio kiekio druskos. Tai štai 1916 m. spalio 7 d., greičiausiai geležinkeliu, atgabenta druska, kuri iš karto po gavimo ir transporto iškrovimo, pradėta pardavinėti devyniose Vilniaus miesto parduotuvėse po 21 pfenigą už pūdą.
To meto komunikacija nepalyginamai buvo prastesnė nei dabartiniais laikais ir pagrindiniai žinių šaltiniai būdavo laikraščiai (o skaitančių nebuvo tiek jau ir gausiai), o informaciniai įvairaus pobūdžio nutarimai buvo išklijuojami miestuose lengvai pastebimose vietose. Tačiau gandai turėjo didelę įtaką paprastam gyvenimui, o ir prekių vartojimui. Štai 1917 m. sausio pradžioje iš Vilniaus pranešta, „jog ten nesąžiningi pirkliai esą paleidę gandą, kad Vilniuje esanti išsibaigusi druska. Jie mat, nori druskos kainą pavaryti aukštyn. Bet žmonės visai be reikalo baimijasi dėl druskos, nes miesto pardavyklose druskos yra apsčiai. Vyriausybė dabar stengiasi susekti, kas platina tokius melagingus paskalus po žmones, idant tuos sučiuopus ir pabaudus užtai.“
Matyt šiek tiek normalizavus druskos poreikį ir leidus atskiriems tiekėjams jos įvežti visokiais kiekiais, vokiečių valdžia apmokestino tokius prekeivius, nes „1917 m. vyriausiam rytų vadui įsakius, sulyg druskos mokesnio nuo vasario 10 dienos yra štai kas paskelbta: už valgių sūdomąją druską, kurią gamina šiame užimtame krašte, reikia mokėti mokėsnis – 8 markės nuo dviejų centnerių. Tas pats mokesnis reikia mokėti ir už iš kitur įgabentą druską, neatsižvelgiant savo keliu mokamą muitą, negu ji butų perdirbta ir netiktų sūdyti valgiui. Už iš užsienio per Persus arba vandeniu įgabentą druską, tas mokesnis reikia užmokėti kartu su muitu. Iš Varšuvos generalės gubernijos druska išgabenti tevalia tiktai geležinkeliu. Mokesnis reikia užsimokėti prieš atsiimant iš geležinkelio valdybos. Platesniu išaiškinimu sulyg pridavimo druskos ir mokėjimo už ją mokesnio išleidžia valdžios viršininkai. Valdžios viršininkai dar išleis aiškesnių įsakymų sulyg mokėjimo mokesnių už čia pat pagamintą druską. Kas iš Varšavos generalės gubernijos gabens druskos ir mėgins išvengti druskos mokesnio, bus baudžiamas sulyg muito įstatymu.“
Kadangi Vokietijos markė karo metu smarkiai nuvertėjo, reikėjo pastoviai koreguoti maksimalias leistinas kainas. Todėl Vilniaus miesto administratorius Pauly išleido nutarimą, kad nuo 1918 m. kovo 1 d. „smulkiame pardavinėjime druskos kaina nustatyta ant 36 fen. už rusišką svarą arba 45 fen. už vokišką svarą.“
Tai štai tokie trumpi reikalai apie druską. Pažadu, kad apie plytas ir anglis nebus pasakojimų.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Wilnaer Zeitung 1916 m., Dziennik Wileński 1916 m., Dabartis 1917 m. ir 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 369 puslapiai beveik be iliustracijų.
