Pirmo pasaulinio karo negandos užgriuvo netikėtai, kaip dabartiniais laikais žiemos smagumynai (sniegas, pūga, šaltis ir etc.) užklumpa ir vėl nepasiruošusius kelininkus. Akivaizdžiai trūko maisto ne tik Vilniuje užstrigusiems pabėgėliams, bet ir nuolatiniams gyventojams. Taip pat ir geriamas vanduo nebuvo toksai jau ir geriamas. Antisanitarinės sąlygos lėmė, kad išplito įvairios ligos, kurios peraugo ir į epidemijas. Vilniaus miesto vokiečių administracija kaip įmanoma stengėsi kovoti su negandomis, tačiau 1916 m. buvo liūdnoki. Ir nešvarūs.
Štai tūlas S. Sirotskis Amerikos lietuvių laikraščiui pasakojo, kad „muilo Vilniuje visai nėra, užtat švariai užsilaikyti labai nelengvas darbas.“. O ten kur nešvara, ten ir visokios ligos. Vokiečiai buvo susirūpinę ir savo karių higiena, todėl 1916 m. balandžio mėn. pabaigoje pranešė, kad „netoli Uferstrasse, Boguslaus ir Ecke Brückenstrasse gatvių kampo, yra maudymosi įstaiga, kurioje dušu kariškiai gali naudotis nemokamai. Ten galima įsigyti ir vonias už nedidelius pinigus. Kaip žinoma, infekcinių ligų pavojus ypač didelis Vilniuje. Geriausias būdas su tuo susidoroti yra švara. Todėl galime primygtinai rekomenduoti dažnai naudoti šią priemonę.“. Taigi, prauskitės kuo dažniau. O apie ligas ir epidemijas Vilniuje Pirmo pasaulinio karo metais bus atskiras pasakojimas.
Kiek gi kainavo muilas ir kitos plaunamosios priemonės? Norėdami bent kiek suvaldyti klestinčią spekuliaciją, 1916 m. pačioje gegužės mėn. pabaigoje Vilniaus miesto vokiečių valdžia paskelbė visų prekių maksimalių kainų sąrašus. Tuo metu skalbimo milteliai (muilo milteliai) kainavo 40 pf. už pakuotę, šveitimo milteliai 20 pf. už pakuotę ir 40 pf. už gabalą, minkštas muilas 1 mrk. 50 pf. už rusišką pūdą, gabalinis muilas 2 mrk. 50 pf. už rusišką pūdą. Tik tiek, kad tos paskelbtos kainos negarantavo, kad tų prekių galima va taip vat laisvai ir nusipirkti. Norint kažkaip išsisukti iš padėties, pradėta namudinė muilo gamyba. Štai 1916 m. gruodžio 9 d. rašytojas Wladyslaw‘as Wielhorski‘s dienraštyje užrašė, kad „gavau Vilniuje lietuviškai išleistą 1917 metų ūkininko kalendorių. Ten radau patarimų ir receptų, kokių „praktiniuose patarimuose“ jau gal šimtą metų niekas neskaitė. Sužinome geriausius būdus namuose pasigaminti muilo, lajinių žvakių ir pan. Žodžiu, karas didele dalimi grąžino natūrinio ūkio laikus.“
O legaliai parduodamos prekės buvo brangios. Yra žinoma, kad 1917 m. rugpjūčio 4 d. parduotuvėje „Fortūna“, įsikūrusioje Vilniaus g. 20, galima buvo įsigyti skalbimo miltelių „Luna“ ketvirtį pūdo už 1 markę 40 pfenigų. Brangu? O taip. Nors tai nelegalu, bet visi sukosi iš padėties kaip galėjo ir gamino viską ko žūtbūt reikėjo, kad tik nereikėtų pirkti.
Tačiau vokiečių valdžios nesnaudė ir 1917 m. pabaigoje susekė daug vietų, kur buvo dirbamas muilas. Dėl to dar kartą priminti įsakymai, „kuriais draudžiama yra dirbti muilas tiek sau, tiek kitiems. Neleidžiama taip pat vartoti muilas skalbiniams skalbti ir troboms plauti. Prasižengusiems gresianti bausmė ligi 5 metų kalėjimo ir pabaudos ligi 20 tūkst. markių.“. Na, iš tiesų tai toks draudimas dviprasmis. Nes siaučiant ligoms, griebtasi švaros. O čia tokie griežti draudimai. Matyt tai susiję daugiau su nelegalia prekyba. Ai, tiesa, kad lengviau suprasti, tai gerai įsitaisiusio valdininko alga buvo apie 200 markių, o paprasto darbininko darbo užmokestis iki 100 markių.
Na, kadangi namudinėmis sąlygomis drausta gaminti muilą, tai 1918 m. pradžioje pasirodė patarimai, kad „valymui reikia griebtiesi senos priemonės – vartoti medžio pelenų. Augalų, ypač medžio pelenai, šalia netirpstančių vandenyje dalių turi savyje daug angliarugščio kalio (potašo). Kada pelenus išmirkinsime vandenyje, tad turėsime potašo šarmo. Gi smėlis, malkų liekanos ir kiti vandenyje netirpstantieji daiktai nusistoja. Šarmo pasigaminti galima štai kaip: Medžio pelenus supilame į didoką kibirą ir užpilame neperdaug drungno vandens. Keletą kartų gerai išmaišius ir šešetą valandų davus pamirkti, nusistovėjusis skystimas reikia nupilti. Geriau bus perkošus jį per tankų audeklą. Taipo pasigaminsime „muilo pavadavimo“ medžiagos. Neišsileidžiančiosios liekanos galima suvartoti kaipo trąša. Kitados šitokiu pelenų šarmu mazgodavo indus, trindavo baltinius. Ji daugiau nieko nekainuodavo. Kodėl šeimininkės ir dabar negalėtų pačios pasigaminti tokios medžiagos pavaduoti muilui? Juk medžio pelenų yra kiekviename name.“. Gal kas nors nori pabandyti? Patariu išsisaugoti tokį receptą 
Muilo ir kitų plovimo priemonių brangumas bei trūkumas išliko iki pat Pirmo pasaulinio karo pabaigos.
Tai štai tokie trumpi reikalai apie muilą ir švarą. Dar bus apie degtukus ir tabaką.
Iliustracijoje „Maudynės Neryje prie Vilniaus. 1916 m.”
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Baisenybės Vilniuje, Krajus dega: JAV lietuvių atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje išeivių spaudoje, Vilnius 2022, Wilnaer Zeitung 1916 m., Ūkininkų kalendorius 1917 metams, sutaisė agronomas A. Stulginskis, Vilnius 1916, Władysław Wielhorski. Dienoraštis 1915-1917, Vilnius 2019, Dziennik Wileński 1917 m., Lietuvos aidas, 1917 m., Dabartis 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 374 puslapiai beveik be iliustracijų.
