Laikas keisti tą pasenusį posakį „kaip nuo žąsies vanduo”, juk jau senokai nebesame agrarinis kraštas. Sakykime tikroviškai ir šiuolaikiškai: „Kaip nuo politiko skandalai”. Štai įtaria tūlą anūkėlį, kad jis už didžiulę sumą nusipirko namą tolokai nuo Lietuvos, kad pavojaus atveju galėtų saugiai išnešti kudašių, o ne ginti tėvynę. Vargdienėlis neria į krūmus, o iš jų galiausiai ištemptas, porina pasakaites apie atostogų būstą, nors retas turtuolis leistų sau už tokią ženklią sumą pirkti didžiulį namą su sklypu užsienyje. Meluoja ir nei mėlynuoja, nei žaliuoja, o didmiesčių gyventojai uoliai balsuoja už apsimelavusio anūkėlio bendražygius, juk „visi jie tokie, bet šitie tai jau tikri patriotai – už Lietuvos laisvę kovotojai”. Išties, tikri patriotai visuomet pasirengę dumti „už jūrų marių, už vandenėlių”, kai tik nuskambės pavojaus varpas. Dažnam „patriotų” gerbėjui nors kuolą ant galvos tašyk, vis tiek liks aklas savuosiuose svaiguliuose.
Antai dar viena „patriotė”, nutaisiusi nekaltosios mergelės akutes, iš tribūnos porina kitą pasakaitę, kad jau nieko, ničnieko nežino apie vyrelio veiklą. Kaip gi ten rūpintojėlė žinos, kai tenka net miegoti atskirai nuo vyro, pasitiesus varganą drapanėlę ant dirbtuvių suolo… Štai tikra patriotė ir kovotoja už tiesą bei šviesą: net normalaus būsto jai nereikia, pakanka varganos dirbtuvės, kažin kodėl labai panašios į solidų būstą. Didžioji „patriotė” tikrai nepastebėjo, kokioje prabangoje skęsta apsivogę ir apsimelavę jos vyrelio sėbrai, lankstantys automobiliais, kuriuos anaiptol ne kiekvienas turčius gali sau leisti. Tiesa, vagišių išlaidavimo priežastis paprasta – „lengvi”, o ne uždirbti pinigai, tad ir leisti juos galima lengvai, taškant į kairę, bet labiau – į dešinę.
O nekaltųjų akelių mergelė toliau lepina mus svaičiojimais, kad „aš – tai ne aš, o ir vyras – ne manas”. Tinka bemaž visiems draugeliams-politikieriams, o ir pusžlibiam elektoratui nekelia abejonių nekaltosios mergelės paistalai. Tinka ir partija pasivadinusios merkantilių karjeristų grupuotės vadovybei, persunktai apsimelavusių turčių, besigviešiančių valdžios asmeninio lobimo tikslu. Jiems ir patiems viešai meluoti – tas pats, kas benamiui nusipęrsti. Driokstelėjo į kelnes ir toliau šypsosi praeiviams, kaip ir nekaltųjų akelių mergelė, uoliai užtariama akiniuotos stačiokės. O gal tas partinis solidarumas grįstas baime didesnio skandalo, gręsiančio atskleisti, kad valstybės melžimas yra ne tik nekaltųjų akelių mergelės žaidimai, o partinės viršūnėlės bendri darbeliai? Tiesa, valdžios krėslų įsitvėrę politikieriai plėtoja savas pasipelnymo iniciatyvas, tad gali būti, kad nekaltųjų akelių mergelė tik savąją „chebrą” protegavo ir pridenginėjo.
Įdomesnis kitas reikalas: kaip niekas iki šiol nepastebėjo ir nesusidomėjo schemomis, kurias senokai atskleidė, ir raštais institucijas užpylė pilietiškas visuomenininkas? Žmogelį „už šmeižtą” gerokai patąsė teismuose respektabilūs „verslininkai”, galiausiai pasirodę tikrų tikriausiais vertelgomis. Kur kontroliuojančių institucijų akelės žiūrėjo, kur jų reakcija dabar, kur gi verslo asociacijų atsiribojimas nuo aferistų ir jų pasmerkimas? Rodos, Lietuvėlėje gali nekontroliuojamas ir nebaudžiamas ne tik dešimtis milijonų prapilti azartiniuose žaidimuose – jų reklama mirga-marga lietuviškoji žiniasklaida – bet ir giliai kišti godžią ranką į valstybės kišenę? Neuždrausta ir galimybė nekaltųjų akelių mergelei, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, nes cypės suolą bučiuoti, o Europon išvažiuoti, ir ten mėgautis absoliučia eurobiurokratų gerove. Tokia šiandienė Lietuvos tikrovė.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
