Paukščiai ir jūra
Kitai ekologinei grupei priklauso nardantieji jūros paukščiai, galintys pasiekti keliasdešimt metrų ir didesnę gelmę. Jiems būdingas kresnas, dažniausiai verpstės formos aptakus kūnas su trumpais, bet stipriais, tinkamais irtis po vandeniu sparnais, su plačiomis plėvėmis tarp kojų pirštų, su trumpomis, bet labai tankiomis plunksnomis, nepermirkstančiomis po vandeniu. Dažniausios šių paukščių spalvos yra balta kūno apačia ir juodas viršus. Toks spalvų derinys daro juos sunkiau pastebimus žiūrint ir iš apačios, ir iš viršaus, o tai labai svarbu gaudant grobį bei saugantis nuo priešų. Kitaip nei vandenyje, ore šie paukščiai yra nevikrūs, skraido greitai, bet neaukštai, tiesiomis linijomis.
Iš tokių paukščių šiose salose dažniausi buvo laibasnapiai narūnėliai, savo išvaizda primenantys pingvinus. Ypač gausūs jie buvo nedidelėje, bet aukštoje ir uolėtoje Kuvšino saloje. Artėjant prie jos palaipsniui atsiverdavo kvapą gniaužiantis paukščių „turgaus“ reginys. Vienas salos kraštas buvo labai status, kaip nukirstas, o jame esančios aukštyn kylančios uolos buvo tarsi su pakopomis, ant kurių tupėjo tūkstančiai narūnėlių. Šios pakopos bei greta jų esančios uolos buvo ištisai nubalintos paukščių išmatomis. Išsilaipinęs saloje ir užkopęs aukštyn iki paukščių pasijutau kaip tikrame turguje. Narūnėliai buvo visai nebaikštūs, juos buvo galima beveik ranka paliesti. Bet jie buvo susispietę taip tankiai, kad norėdami skristi į jūrą, pirmiausia turėdavo prasibrauti pro kitus narūnėlius, kad pasiektų atbrailos kraštą, ir tik tada šokdavo žemyn ir pradėdavo skristi. Stebino ir tai, kad paukščiai neturėjo lizdų, o vienintelį perimą kiaušinį laikė tarp kojų ant plėvėtų pirštų. Kai kur buvo matyti ir išsiritę jaunikliai. Stebėdamas šią grūdelynę niekaip negalėjau suprasti, kaip joje įmanoma orientuotis, perėti bei auginti jauniklius. Gal tam padėdavo beveik be perstojo kartojami paukščių riksmai, susiliejantys į garsų nenusakomą triukšmą. Vis tik čia buvo juntama ir kažkokia tvarka, vieni paukščiai pasiekę atbrailos kraštą nuolatos nuskrisdavo, o jų vietą užimdavo iš jūros grįžę jau pasimaitinę narūnėliai. Nors šiame „turguje“ fotografuodamas paukščius praleidau nemažai laiko, negalėjau nustoti stebėtis ir žavėtis neįprastu jų pasauliu.
Salos skardžio pakraščiais ant mažesnių iškyšulių ir aikštelių, pavieniui ar po keletą buvo įsikūrę artimi narūnėlių giminaičiai – alkos. Šie stamboki, baltos ir juodos spalvų paukščiai su dideliais gale kiek lenktais snapais, kitaip nei narūnėliai buvo gana tylūs, stovėjo beveik statmeni, ir atrodė labai oriai, tarsi kilmingi aristokratai. Tuo tarpu salos viršuje, durpėse išraustuose urvuose buvo įsikūrę dar vieni paukščiai vadinami mormonais arba kirviasnapiais. Jie buvo mažesni už narūnėlius ir alkas, bet dėl galvos formos bei snapo spalvų buvo ypač žavingi, priminė juokingus žaisliukus.
Dienoraštis
1969.07.11
Mūsiškiai grįžo apie 8 val. ryto ir miegojo iki pietų. Aš visa dieną fotografuodamas vaikščiojau po salą. Naudojausi geru oru.
1969.07.12.
Šiandieną vėl geras oras. Praeitą naktį beveik nemiegojau, bandžiau fotografuoti, kaip žieduojami tripirščiai kirai. Ryte susitariau su Karpovičiumi, kad mane su vienu studentu nuplukdytų į Kuvšino salą, o dar kelis studentus – į žemyną. Išplaukėme apie pietus, o 17 val. Išsilaipinome uolos su paukščių „turgumi“ papėdėje. Iki pat vakaro aš fotografavau paukščius, o Jurijus filmavo. Po to išsivirėme bulvių su kopūstais, ant lentų įsirengėme guolius po atviru dangumi, ir užmigome.
1969.07.13
Vėl nuostabi diena. 4 val. Ryte pradėjau fotografuoti. Baigėsi spalvota pozityvinė foto juosta. Gerai, kad vieną juostą man davė Karpovičius. Papusryčiavę išsirengėme iki pusiau ir ėmėme kepintis saulėje. Apie pietus mus turi paimti „Gaga“. Sugrįžus į Charlovą, gavau radiogramą iš sesers Marijos, – Tėvukui pablogėjo, jei gali, parvažiuok. Taigi, visi planai keičiasi, teks kuo skubiau važiuoti namo. Kad tik Murmanske gaučiau bilietą į lėktuvą.
Atsisveikinimas
Mano viešnagė Barenco jūros salose buvo numatyta ilgesniam laikui. Bet gauta žinia apie Tėčio sveikatos būklę ją sutrumpino. Ėmiau skubotai ruoštis kelionei atgal. Buvo gaila skirtis su šia jūros paukščių karalyste, su Charlovo sala, kurias spėjau pamilti. Atšiaurus ir savitas šių vietų grožis giliai įstrigo manyje, kviesdamas kada nors vėl čia sugrįžti. Atsisveikindamas dar sykį aplankiau įspūdingiausias salos vietas, fotografavau kerinčią bangų mūšą, tarsi nenuilstamą jūros ir uolėtų krantų dvikovą, grožėjausi putotų bangų fone ant uolų tupinčiais bei aplink skraidančiais jūros paukščiais, dar kartą žvelgiau į atsiveriančius jūros tolius su kitų salų bei Kolos pakrantės vaizdais.
Kelionė atgal truko palyginti neilgai. Pasiekęs Vilnių, skubėjau toliau į šiauriniame Lietuvos pakraštyje esančią gimtą sodybą. Čia radau iš ligoninės grįžusį, bet sunkiai sergantį, iš lovos nebe pakylantį Tėtį, kurį slaugė Mama. Su Tėčiu atsisveikinome praėjus trims mėnesiams po mano grįžimo iš Šiaurės. O vienišoje laukų sodyboje, kurioje kadaise gyveno gausi šeima, kurioje aš bei penkios vyresnės seserys išvydome pasaulį ir augome, liko tik Mama … Dabar jau ir jos, ir sodybos seniai nebėra…
Po kelionės į Šiaurę atsirado nemažai papildomų darbų. Turėjau išryškinti apie porą dešimčių juodai-baltų bei spalvotų foto juostų, reikėjo jas karpyti, dėlioti į rėmelius ar į paties gamintus foto archyvo albumus, reikėjo spausdinti kontaktinius atspaudus bei fotonuotraukas. Tam prireikė nemažai bemiegių naktų praleistų foto laboratorijoje, kurią buvai įrengęs savo darbovietėje Verkių rūmų pusrūsyje. Bet šis darbas džiugino, nes mačiau puikias (pagal to meto lygį) savo kelionės nuotraukas. Kartu kilo noras jas paviešinti ne tik Lietuvoje.Taip prasidėjo nuotykis, kurį galėčiau pavadinti kaip mano fotodebiutą sąjunginėje spaudoje.
O buvo taip. Kartą, nuvykęs į Maskvą pas savo disertacijos mokslinį vadovą, susiradau ir prestižinio, mėnesinio, didelio formato (26×34 cm) žurnalo „Sovietskij Sojuz“ redakciją. Užėjęs į ją, prirūkytame kambaryje radau keletą darbuotojų. Prisistatęs jiems, aiškinau, kad pabūvojęs Barenco jūroje garsiame paukščių rezervate, norėčiau pasiūlyti redakcijai gražių spalvotų skaidrių, galėčiau ir parašyti apie įspūdingą tų vietų gamtą. Vienas darbuotojų maloniai išklausęs mane, užsirašė Instituto, kuriame dirbau, adresą ir mano darbo telefoną (kitokių tuomet neturėjau), išsirinko kažkiek geriausių mano pateiktų skaidrių ir patikino, kad redakcija netrukus su manimi susisieks. Su džiugia nuotaika grįžau į Vilnių ir ėmiau laukti. Bet laikas bėgo, o žinių iš redakcijos nebuvo. Tik kartą bibliotekoje vartydamas naujausią minėto žurnalo numerį, išvydau garbingoje vietoje dviejuose puslapiuose besipuikuojančias mano darytas nuotraukas. Prie jų buvo ir kažkieno parašytas tekstas apie nuostabias paukščių salas. O puslapio apačioje, mažomis raidėmis buvo nurodyta ir mano, kaip nuotraukų autoriaus, pavardė. Buvau priblokštas. Vyliausi bent to, kad už šias nuotraukas gausiu priklausantį honorarą, kuris tuo metu man būtų labai pravertęs. Tačiau laikas bėgo, o honoraro iš Maskvos vis nebuvo. Bet esu kantrus žmogus. Nors praėjo daug metų, palauksiu dar… Gal vėluoja …
Dienoraštis
1969.07.14
Paskutinė diena Charlove. Rytoj sėsiu į garlaivį ir plauksiu iki Murmansko. Dar kartą vaikštau po salą, aplankau gražiausius kampelius. Bet visą laiką neramu, – kaip jaučiasi Tėvukas, kad tik spėčiau sugrįžti. Nors pakeisti nieko negaliu. Lieka tik laukti, laukti ir laukti. Vakare surengiau atsisveikinimo vakarą, ištuštinom gertuvę spirito. Išsimaudžiau jūroje.
1969.07.15
„Gaga“ nuplukdė mus į garlaivį. Kartu su manim plaukia Emilija Nikolajevna Golovanova ir pora studentų. Oras vėl pagedo. Pučia ledinis vėjas, jūroje 8 balų bangavimas. Sulipome į laivą sėkmingai. Mojuodami rankomis atsisveikiname su palydinčiais. Gaila palikti žmones, kuriuos spėjau pamėgti, gaila palikti šį atšiaurų, bet savotiškai žavingą kraštą.
1969.07.16.
Ryte atplaukėme į Murmanską. Kartu su Emilija Nikolajevna nusipirkome lėktuvo bilietus į Leningradą. Išskridome 14.30 val. ir skridome pusantros valandos. Leningrade tolesniam skrydžiui bilieto negavau, tad atvykęs į geležinkelio stotį vakare (20.55 val.) į Vilnių išvažiavau traukiniu.
Autoriaus nuotraukos.
