Pirmas pasaulinis karas ir artėjantis link miesto frontas įnešė daug chaoso Vilniuje, nes ten kur suirutė, ten ir nusikalstamumas oj oj oj kaip bujoja. Tai štai Vilniuje, Rusijos administracijai pavaldi milicija pradžioje dar bandė kažkaip suvaldyti prasidėjusį besitraukiančių Rusijos karių savivaliavimą plėšiant parduotuves ir gyventojus, tačiau vėliau numojo į bergždžią darbą ir užsiėmė pagalbinių frontui žmonių gaudymu, kuriuos varė nuovadon, čia juos „skirstė ir tvarkė kaip tam tikras karo darbininkų rotas [kuopas].“. Daugelis tokių sugaudytų išvaryti apkasų kasti, o vėliau arba paspruko ir grįžo, arba atsidūrė Rusijos gilumoje. Bet tokios gaudynės greitai liovėsi, nes netvarka vis labiau plėtėsi ir tapo kasdienio gyvenimo sąmyšiu. Ir „net milicijos nariai vengia rodytis gatvėje ir dargi neateina pildytų savo pareigų.“
O porą dienų prieš vokiečių kariuomenei įžengiant į Vilnių, skubiai „išvažiavo iš Vilniaus gubernatorius ir policija. Nuo to laiko visą valdžią prisiėmė ant savęs miesto galva Venclavskis.“
Kai tik miesto civilinė valdžia „prisiėmė tvarką vesti, tuojau pradėjo veikti dar pirmiau sudaryta milicija. Milicijos viršininku išrinktas vietos visuomenės veikėjas, namų savininkas [spaustuvininkas] Zavadskis, Venclavskio artimas pagalbininkas. Milicionieriais pastojo labiausia likusieji mieste jaunesni vyrai, daugiausia žydai, bet nemažai buvo ir pagyvenusių vyrų. Iš viso milicijonierių susidarė 800. Jie pasiskirstė į aštuonias dalis, kiekviena pasiėmė tvarkyti po vieną policijos apskritį. Ant kožno apskričio milicijos viršininkais pastatyta išrinkti tam vyrai, kurie ėmė pildyti priedermes pristavų, okolodočnų ir t.t. Kiekvienam buvo duota koki nors valdžia teisėtai miesto tvarką prižiūrėti.
Miesto magistras įdavė milicijonieriams tam tikrus urėdo ženklelius ir suteikė ginklus. Tuo pačiu laiku miesto valdyba išleido atsišaukimus į žmones, kviečiant tuos užsilaikyti ramiai ir nesipriešinti milicijonierių reikalavimams.
Milicijonieriai veikė išmintingai ir tvirtai žiūrėjo tvarkos. Jie stovėjo mieste ant sargybos, darbavosi policijos raštinėse, išrašinėjo ir teikė įvairius paliudijimus, dabojo kad nebūt rubavojama ir plėšiama gyvenimai pabėgusių iš miesto žmonių. Milicija sugavo kelius plėšikus, kurie mėgino išrubavoti paliktus savininkų gyvenimus ant Georgijavskio [dabar Gedimino pr.] prospekto ir Užupyje. Plėšikai smarkiai nubausta.”
O tam, kad nenukentėtų gyventojai ir valdžios pasikeitimas įvyktų kiek įmanoma sklandžiau, „milicija nutarta laikyti ant sargybos, kad miestelėnai neužkabinėtų visai vokiečių kareivių ir prisilaikytų ramiai tvarkoje.“. Miesto burmistras Venslavskis perspėjo, „jog visokia betvarkė ir pasikėsinimai sukelti peštynes be atidėjimo bus slopinama ir smarkiausiai baudžiama.“
Iš kitų šaltinių žinoma, kad „milicija susidarė iš tūkstančio krikščionių bei penkių šimtų žydų. Tik vienas rusas korespondentas laikraščio „Golos Moskvy” buvo milicijos kuopoje.“
Kai Vilniaus miestas buvo vokiečių kariuomenės užimtas, 1915 m. rugsėjo 22 d. paskelbta, kad „policijos reikalus užimtuosiuose Lietuvos kraštuose atlieka Vokiečių civilinis valdymas savo žandarais bei žandarų pagalbininkais. Pirmieji dėvi žalią uniformą su mėlyna apykakle bei mėlynais rankovių apstatais; pastarieji rėdyti pilkai ir turi aplink rankovę juostą su užrašu „Gendarmerie Litauen“ (Lietuvos žandarija). Žandarų paliepimus reikia pildyti.“. Nėra žinių kas ėjo tarnauti žandarų pagalbininkais. Gali būti, kad tie mieste tvarką palaikę milicininkai kai kurie liko tarnyboje. Nes darbo ir bet kokio užmokesčio trūkumas akivaizdžiai jautėsi pabėgėlių perpildytame Vilniuje.
1915 m. rugsėjo 25 d. pranešta, kad „Vilniaus policijos prezidentu karo laiku paskirtas Hanoverio policijos prezidentas ponas von Beckerath.“. Na, vokiečiai yra vokiečiai. Ir savo geriausius kadrus siuntė iš Vokietijos į tolimą Lietuvą.
Poetas Czesław‘as Jankowski‘s 1915 m. rugsėjo 26 d. rašė, kad „ant Žemės banko pastato durų iškabintas lapas su užrašu: Belegt fűr d. Polizeipresidium, tai reiškia, kad Policijos valdyba jau važiuoja į Vilnių, ir jos rezidencija bus Žemės banko pastate.“
Bet Vilniaus mieste, dar užtikrintai neįsitvirtinus vokiečių valdžiai, buvo jaučiama šiokia tokia suirutė ir žandarai tikrai turėjo ką veikti. O ir nusikalstamumas klestėjo kaip niekad. Pasitaikė ir ginkluotų apiplėšimų, ir vagysčių, ir žmogžudysčių. Taip pat žandarai, ar kaip juos bevadintumei (policija ar milicija), atliko kiek įmanoma įvairius tyrimus, baudė prasikaltusius, kontroliavo įvestą komendanto valandą ir dirbo kitus tvarkos sergėtojams būtinus darbus. Atsižvelgiant į tai, kad vokiečiai įvedė griežtą tvarką ir tikrai žandarai turėjo ką veikti, galima tik įtarti, kad tokių tvarkos sergėtojų Vilniuje galėjo būti apie porą tūkstančių. Aišku, tai turėjo būti vietiniai gyventojai iš Lietuvos, kurie galėjo susikalbėti ir lenkiškai, ir jidiš, ir rusų, ir lietuvių kalbomis. Na, o viršininkai, tikrieji žandarai, kaip priklauso, turėjo būti vokiečiai.
Tačiau dar 1918 m. pradžioje rašyta, kad „vis dar atsitinka, kad sargams arba žandarams paliepus sustoti, žmonės nepaklauso, tyčia mėgina pabėgti. Bet tai labai netikęs pasielgimas, kadangi sargams ir žandarams yra įsakyta šauti į tokius, kurie paliepus neklauso ir nesustoja, o mėgina pabėgti. Todėl dar kartą perspėjame kiekvieną, kad tokiuose sykiuose būtinai paklausytų ir sustotų. Kas nėra nieko nusikaltęs, tasai juk neprivalo čia nieko bijoti. Gi tie, kurie yra kuo nusidėję, verčiau tegu nukenčia pabaudą, o nesidaro pavojaus gauti kulką.“
Tai štai tokie reikalai apie Vilniaus tvarkos sergėtojus Pirmo pasaulinio karo metu.
P. S. Paminėtas žodis „rubavoti“ nei kiek nesusijęs su rūbų rinkimu 
Tiesiog tai reiškia plėšikauti ir vogti.
Tiesiog tai reiškia plėšikauti ir vogti.Iliustracijoje „Vokiečių žandarai Lietuvoje 1915 m.“
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Petras Klimas. Dienoraštis 1915-1919; Darbininkas, 1916 m.; Vienybė lietuvninkų, 1915 m.; Dabartis, 1915 ir 1918 m.; Norbertas Venckevičius. Vilnius 1915 m. Diena po dienos.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdieny
