Iki rotušės muziejaus uždarymo tebuvo likęs pusvalandis, tad teko sparčiai kopti daugybe laiptų, nors kojos pavakarin jau gaudė. Muziejininkai maloniai nustebę manosiomis lenkų kalbos žiniomis (nors jos ir labai kuklios), paslaugiai rodė trumpiausią kelią „do viežy” („į bokštą”, lenk.), ir mudu kabarojomės nesibaigiančiais laiptais viršun. Intrigą apsilankyti bokšte kurstė ir matyti vaizdai iš šv. Marijos bazilikos bokšto, į kurį kepurnėtis buvo dar kebliau, nei į rotušės ilgšį. Įveikę daugiau nei trejus šimtus laiptų, visgi įkopėme į bazilikos bokštą, ir iš jo veizėjome į gausią minią atvykėlių, vaikščiojančių rotušės bokšte: matyt, ir iš jo yra į ką pasidairyti?.. Berods, teks vėl pūškuoti akyse raibuliuojančiais laiptukais ir rotušės viršūnėn…
Kol dar neįkopėme bokštan, dirstelkim pro nediduką langelį į senamiestį ir šv. Marijos baziliką.
Tiesa, dar nežinojome, kokių pastangų reikės Elblongo (Elbląg, lenk.) miesto katedros bokštui, kuriame teko paskutiniuosius dvidešimtį metrų kopti sraigtiniais laiptukais, apsivijusiais drūtą vamzdį: oi, buvo reikalų tame „iššūkyje”! Na, o kol kas pastenėdami kopiam rotušės bokštan, tad, jei leisite šiek bent tiek atgauti kvapą, papasakosiu jums rotušės istoriją. Beje, kad nepamirščiau: būtina žinoti, kad Antrojo pasaulinio karo metu Gdanskas (anksčiau – Dancigas) buvo itin smarkiai sugriautas – sunaikinti arba beveik sugriauti keturi penktadaliai pastatų – tad negali atsigėrėti tuo, ką lenkų restauratoriai nuveikė, iš griuvėsių prikeldami istorinį miesto centrą. Mūsiškiai pasielgė paprasčiau – karo apniokotus Vilniaus, Klaipėdos senamiesčių kvartalus tiesiog nugriovė, matyt, neturėdami nei lėšų, nei specialistų atstatymui, o štai lenkai sugebėjo visą Gdansko senamiestį atkurti.
Rodos, nebus nei galo, nei krašto nesibaigiančiam kopimui į bokšto apžvalgos aikštelę…
Pagrindinė rotušė – tai gotikinis renesansinis pastatas, esantis Długa ir Długi Targ gatvių sankryžoje. Jo siluetas dominuoja Droga Królewska panoramoje – reprezentatyviausiame istorinės miesto dalies maršrute. Rotušės pastato ištakos siekia viduramžius. Joje nuo XIV a. buvo įsikūrusi svarbiausio Gdansko rajono, nuo XIV a. vadinamo pagrindiniu miestu, valdžia. Nuo XV a. vidurio ji tapo visos pajūrio aglomeracijos valdžios centru. Tiksli pastato pastatymo data nėra žinoma. Pirmojo mūrinio vieno aukšto pastato statybą galima datuoti XIV a. pirmąja puse. 1379-82 m. mūrinijimo meistras Heinrichas Ungeradinas jį išplėtė.
Deja, bet palikti į pačią bokšto viršūnę šįsyk neteks – šie laiptukai turistams neatidaryti… Gal įkopsime kitąsyk, kai muziejus bus atviresnis?..
Rotušė buvo perstatyta XV-XVI a. Ankstesnio dydžio rotušė nebegalėjo atlikti įvairių funkcijų: joje dirbo burmistrai, posėdžiavo miesto taryba ir teisėjų kolegija, nuosprendžius priiminėjo teismas, vadinamas VET teismu, posėdžiavo Lenkijos karaliui mieste atstovavęs burmistras, posėdžiavo vadinamasis Trečiasis ordinas. 1556 m. spalio 3 d. rotušėje kilo pavojingas gaisras. Prireikė kelerių metų žalai atitaisyti ir pastatui atstatyti renesanso stiliumi. Pirmiausia 1559-1560 m. buvo pagamintas naujas puošnus bokšto kupolas. Vėliau, 1561 m., ant bokšto buvo pastatyta paauksuota tuo metu valdžiusio Lenkijos karaliaus Žygimanto II Augusto statula. Šalmo viduje buvo įrengtas 14 grojančių varpų komplektas, vadinamas karilionu.
Įdomu ne tik į tolius dairytis, bet ir užversti galvą į įmantrias rotušės smailes.
Gdansko buržuazija, kuri praturtėjo tarpininkaudama prekyboje, taip pat siekė pabrėžti miesto padėtį, suteikdama rotušės interjerui atitinkamą puošnumą. Juos gražinant XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje dalyvavo Gdansko meno aukso amžiaus dailininkai, tokie kaip Isaacas van den Blockas, Hansas Vredemanas de Vriesas, Willemas van der Meeris ir Antonas Moelleris. Reprezentatyviausiu aukštu tapo pirmasis aukštas. Jame buvo įsikūrusios svarbiausios rotušės patalpos: Didžioji Tarybos salė (Raudonoji salė, Vasaros salė) ir Didžioji Veto salė (Baltoji salė). Iki 1921 m. Rotušėje buvo įsikūrusi miesto valdžia.
Apžvalgos aikštelė yra pusšimčio metrų aukštyje, o kiek dar stiebiasi aukštyn bokšto viršūnė?..
Gdansko buržuazija, kuri praturtėjo tarpininkaudama prekyboje, taip pat siekė pabrėžti miesto padėtį, suteikdama rotušės interjerui atitinkamą puošnumą. Juos gražinant XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje dalyvavo Gdansko meno aukso amžiaus dailininkai, tokie kaip Isaacas van den Blockas, Hansas Vredemanas de Vriesas, Willemas van der Meeris ir Antonas Moelleris. Reprezentatyviausiu aukštu tapo pirmasis aukštas. Jame buvo įsikūrusios svarbiausios rotušės patalpos: Didžioji Tarybos salė (Raudonoji salė, Vasaros salė) ir Didžioji Veto salė (Baltoji salė). Iki 1921 m. Rotušėje buvo įsikūrusi miesto valdžia.
Vis kirba galvoje intriga dėl „uždraustosios” bokšto dalies: gal patyliukais perlipti užtvarą prie laiptukų, ir užsikarti į pačią viršūnę?..
Antrasis pasaulinis karas paliko žiaurią žymę šio brangaus paminklo istorijoje. Per karo veiksmus 1945 m. kovo mėn. gaisras sunaikino bokšto šalmą ir medines lubas, o sienoms dar labiau pakenkė sviediniai ir bombos. Išlikę fragmentai buvo taip pažeisti, kad net paprasta audra grėsė katastrofa. Remiantis pirminiais duomenimis, pastatas buvo netinkamas rekonstrukcijai ir atitiko nugriovimo reikalavimus. Tačiau galiausiai jis buvo išgelbėtas ir pritaikytas naudoti kaip muziejus. Rotušės rekonstrukcija, kurios imtasi 1946 m., buvo sudėtingas sumanymas ir priskiriama prie išskirtinių Lenkijos pokario konservavimo meno pasiekimų. Po ilgų mūrijimo ir konservavimo darbų 1970 m. balandžio 2 d. atstatyta rotušė buvo perduota Gdansko miesto istorijos muziejui.
Laikas išmintingoms kalboms baigėsi, tad kviečiu prenumeratorius žavėtis nuostabiomis Gdansko panoramomis, o kitus kviečiu rasti tuos pora eurų.
