Keistas sutvėrimas tas žmogus: baladojasi tūkstančius kilometrų į kokią nors Maltą ar Italiją, kai nuostabūs gamtos ir senovės slėpiniai yra jam po nosimi… Nuo manųjų namučių iki rudens auksu padabinto vilniškio Belmonto tėra trys dešimtys kilometrų, ir kaskart atrandu jame vis ką nors nauja. Pasivadinsiu ir jus saulėtą rudenišką savaitgalį pasivaikščioti kartu kadaise visišku užkampiu buvusiame Belmonte: tik retsykiais, dar būdami paaugliai, ryždavomės nusibaladoti Belmontan, ir pasimaudyti po šaltais Vilnios vandens kriokliais. Pasakiškai šaltas vanduo buvo, bet kokia romantika! O žiemužės šaltukui paspaudus, keliaudavom Belmontan pasigrožėti apšalusiais kriokliais, ir to žavesio, rodos, buvo gana, nes kelionėn užsienin paprastam sovietų šalelės piliečiui buvo bemaž nepasiekiamos. Na, gana šnekų, tad jau sukame iš Stepono Batoro gatvės į improvizuotą parkingėlį, nuo kurio vingiuoja link Vilnios leidžiasi senas kelias akmenimis grįstomis šalikelėmis. Juo ir trauksime prie stačių laiptų link Pučkorių atodangos viršuje įrengtos regyklos – joje jaukiai prisėsime pasigrožėti nuostabiomis panoramomis, jose įsiterpusiu JE namu, paragausim karštos arbatos.
Ledynmečio laikus menanti Pūčkorių atodanga – aukščiausia Lietuvoje, mat jos aukštis 65 metrai, atsiveria maždaug 20 tūkst. metų senumo sluoksniai. Geologijos paminklu paskelbta prieš pusšimtį metų.
Šalia apžvalgos aikštelių dunkso požeminiai fortifikaciniai įrengimai, kurių praeitį mena informacinis stendas – pasiskaitykite bunkerių istoriją patys.
Trauksime stende pažymėtu pažintiniu taku, retsykiais nusukdami į šalį, ir atrasdami žavius Belmonto, Pučkorių ir Tuputiškių slėpinius.
Nulipam laiptais link senojo kelio, ir žingsniuojam juo žemyn link Vilnios, palikdami dešinėje vaikų žaidimų aikštelę, aptikdami informacinį stendą.
Link Pūčkorių dvaro pastatų Vilnią pereisime gerokai pagyvenusiu tilteliu: kadaise čia būta sodininkystės ūkio, netoliese gyveno jo darbuotojai.
Pirmasis Pūčkorių pažintiniame take mus pasitinka „Puškarnios” dvaras: pasididinkite informacinios stendo nuotrauką, ir pasiskaitykit dvaro istoriją.
Pasidairom į senąsias dvaro nuotraukas, ir traukiame grožėtis dailiai restauruotais pastatais bei dvaro parku.
Atskiro pasakojimo vertas sunkią tremties lemtį patyrusios dvaro savininkės gyvenimo kelias, bet tam nelabai yra laiko – dar turime daugel pamatyt.
Iš tolo dirstelėję į tiltelį, kuriuo ką tik perėjome Vilnią, traukiame tolyn link „Puškarnios”, gėrėdamiesi reto grožio pakrantėmis.
„Puškarnią” – Pūčkoriuose įsikūrusią patrankų liejyklą imta atstatinėti sovietmečiu, bet darbai nutrūko: nebėra pinigėlių garbingai praeičiai prikelti…
Netrunkam prieiti Vilnios vingį, ir nuo jo pakrantės pasidairom į Pūčkorių atodangą, kurios viršuje visai nesenai grožėjomės panoramomis.
Pasididinę informacinio stendo nuotrauką, pasiskaitykit apie atodangą ir jos kilmę.
Palypėję į kalvelę, prisėsim atsipūsti senų obelų sode, kurio pašonėje prigludęs originalus JE būstas.
Dar šimtas-kitas žingsnių, ir prieinam „beždžionių tiltelį”, kuriuo kadaise buvo galima pereiti Vilnią: tilto prie „Belmonto” pramogų komplekso nebuvo.
Atstatytas, po kurio laiko vėl apgriuvęs ir atkurtas, tiltas per Vilnią tapęs traukos objektu, o kadaise čia maudydavomės po šaltais upės kriokliais.
Anaiptol ne kiekvienas žinojom, kad Vilnia plaukia neršti lašišos, tad atnaujinkim žinias informacinio stendo pagalba.
Stendas ne tik informuoja, bet ir perspėja apie draudimus.
Statokais laiptais kabarosimės link po išlakiu ąžuolu prigludusio suolelio, ir nuo įkalnės pasigrožėsim rudeninėmis Belmonto panoramomis.
Kiek pasidairę, lipam laiptais viršun, ir, laikydamiesi dešiniau, traukiam pažintiniu taku link Tuputiškių gatvės, kuria keliausim link Tuputiškių regyklos.
Keliolika minučių taku ir Tuputiškių gatve link regyklos, pro solidžius naujus namus bei „pagyvenusius” medinukus, ir jau grožimės Belmonto vaizdais.
Grįžtam Tuputiškių gatve iki tako ir gatvės sandūros, pereinam pievą, ir tako atšaka pėdinam dešinėn iki stačių laiptų link Vilnios.
Vilnia maitina Nerį, o pačią Vilnią – daugybė šaltinių, kurių vieną įveikiam mediniu liepteliu, ir traukiam ūksmingais krantais link piliakalnio.
Dešimtį minučių žingsniuojam iki vakarėjančios saulės nutvieksto Pūčkorių piliakalnio, kurio stačion viršūnėn galima įkopti įrengtais laiptais.
Pūčkorių piliakalnis ištirtas vėlyvuoju sovietmečiu, nustatyta, kad jame būta statinių jau I tūkstantmetyje, o XIV amžiuje piliakalnis apleistas.
Pro piliakalnį kulniuojam į kitą Pūčkorių gatvės pusę, link garsaus drožėjo, Ipolito Užkurnio mokinio, Prano Petronio išdrožto saulės laikrodžio.
Netoliese saulės laikrodžio pievutės vingiuoja Vilnia, kurioje įrengtas savotiškas barjeras-užutekis: įdomu, kas, kada ir kam tai padarė?..
Berods, kiek apmalšintais Vilnios vandenimis labiausiai džiaugtųsi žvejai, nes kitur gaudyti žuvį sraunioje tėkmėje galėtum nebent museline meškere.
Netrunkame prieiti dar vieną skardį, dovanojantį žavias vakarėjančio Belmonto parko panoramas.
Mūsų iškylai artėjant link pabaigos, mestelkim žvilgsnį į apačioje ošiančius srauniosios Vilnios vandenis, pasigėrėkim kunkuliuojančiais purslais.
Mūsų pasivaikščiojimas Belmonte, Pūčkoriuose ir Tuputiškėse baigtas, jame mums talkino AIDŲ fotoarchyvas. Kur gi keliausime kitąkart?..
