Viešpats, matyt žinodamas, kad riedam Liškiavon aplankyti Jo namus, padovanojo puikų pavasarišką orą: fotogeniškai žydrą dangų, malonią šilumėlę, lengvutį, vos juntamą vėjelį. O likimas pridėjo dar vieną sėkmę: po mišių bažnyčioje vyko ekskursija, tad, puse ausies klausydamas kolegės pasakojimo, galėjau iki soties pripaveiksluoti. Dažna Lietuvos šventovė, net plačiai išgirta šv. Onos bažnyčia, atvykėlius sutinka užrakintomis durimis, o tai liudija du dalykus: supratimas apie sakralųjį turizmą Lietuvos katalikų bažnyčioje yra aptakus, o ir lėšų stoka mūsų dvasininkija nesiskundžia, kitaip šventovės būtų atviros nuo ryto iki vėlaus vakaro – taip yra, pavydžiui, Lenkijoje – ir maloni vyresnio amžiaus moteriškė neįkyriai, tačiau įtaigiai prašytų paaukoti eurą-kitą už apsilankymą. Na, bet kad jau susirengėm lankytis Liškiavos šventovėje ir domėtis jos istorija bei puošyba, neburnosim apie apsnūdusią visos Bažnyčios vadybą. Mūsų kelionę padalinsim į du etapus: taupieji sužino daug ir pamato mažai, o turintys net du eurus kišenėje AIDŲ prenumeratai, grožėsis išties vykusiomis nuotraukomis – panoramomis ir šventovės interjeru. Taigi, taupai – menkai matai, kol kiti grožisi…
Liškiavos bažnyčia sovietmečiu buvo bemaž uždengta medžių lapijos, ir tai tenkino partinius funkcionierius, dabar šventovės grožis matomas iš tolo.
Liškiavos bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis yra XVII-XVIII a. architektūros paminklas. 1694 m. fundaciniu raštu Vladislovas Jurgis Kosyla Liškiavą užrašė Lietuvos provincijos dominikonų vienuoliams. Po ilgų teisminių kovų su V. J. Kosylos žentais vienuoliai ant stataus Nemuno kranto pastatė bažnyčią ir vienuolyną (baigti mūryti iki 1741 m.), prie kurių šliejosi ūkiniai pastatai, šventorius, kapinynas, sodas. Visi pastatai buvo aptverti aukšta mūro tvora.
Po Trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo Liškiava atiteko Prūsijai, o apleisti pastatai pradėjo griūti. Apie 1830 m. Liškiavos vienuolyne buvo įkurti kunigų demeritų (nusikaltusių kunigų) pataisos namai. Vėliau pastatai ėjo iš rankų į rankas. 1920 m. Liškiavai tapus valsčiaus centru, vienuolyno kambariuose įsikūrė raštinė, paštas, smulkių prekių parduotuvė. 1939 m. Alytaus apskrities savivaldybės ir Vilkaviškio kurijos atstovai pasirašė sutartį dėl turizmo centro įkūrimo vienuolyno pastatuose. Tačiau netrukus Liškiavos turizmo stovykla virto pabėgėlių iš Lenkijos stovykla.
1941 m. vienuolyno pastatą perėmė Alytaus komunalinio ūkio skyrius. 1946–1976 m. čia veikė aštuonmetė mokykla. 1977 m. vienuolyno pastatai atiteko „Lelijos“ susivienijimui: buvusius vienuolyno centrinius rūmus planuota pritaikyti pionierių stovyklai – poilsio namams. 1991 m. šį projektą teko pakoreguoti, nes dalis vienuolyno pastato atiteko klebonijai.
Liškiavos bažnyčioje tuokėsi M.K.Čiurliono tėvai Konstantinas ir Adelė, išauginę devynis vaikus, tik vienas jų pasimirė, būdamas vos 34-ių.
Bažnyčios istoriją sužinoti padės multimedija, jei tik pateksite šventovės vidun.
Šventorius prižiūrimas rūpestingai, išsaugant sakraliąją aurą.
Maldininkai – nemažai jų atvyksta iš netoliese esančios Lenkijos – jaukią nakvynę ras puikiai įrengtuose svečių namuose.
Į mišias atvykstama ir sovietmetį gerai menančiu transportu.
Senai varpinei aiškiai trūksta profesionalių restauratorių rankų pagalbos.
Bičiulius prenumeratorius kviečiu pasidairyti šventoriuje ir pasigrožėti bažnyčios vidaus puošyba, o kitus raginu skirti porą eurų pažinimo malonumui.
