Šįvakar vėl suplazdės atminimo laužų liepsnos istorinių kovų vietose. Prieš trisdešimt kelerius metus beginkliai Lietuvos žmonės drąsiai kovėsi su sovietiniais banditais. Anie buvo ginkluoti nuo galvos iki kojų koviniais ginklais, lietuviai apsiginklavo vien valia, ryžtu, vienybe. Aukščiausioje Taryboje užpuolikų laukė savanoriai parlamento gynėjai, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais, armatūros strypais, vamzdigaliais. Sovietų smogikai drąsūs ir žiaurūs buvo prieš beginklius civilius, susibūrusius prie televizijos bokšto, radijo ir televizijos komiteto, kiek anksčiau – Spaudos rūmų. Gynėjai daužyti automatų buožėmis, bauginti garsinėmis granatomis, keliolika krito nuo užpuolikų kulkų. Tai istoriniai faktai, įamžinti dokumentikoje ir neginčijami.
Prieš trejus metus nugaišęs KGB smogikų gaujos „Alfa” vadeiva Golovatovas interviu Ruzzijos televizijai teigė, kad televizijos bokšto gynėjus išvaikė garsinėmis granatomis. Niekšas, susitepęs nekaltų žmonių krauju, nesugebėjo pripažinti, kad daužė gynėjus ir šaudė į juos – tikro padugnės kagėbisto verta „pozicija”. „Alfa” grupuotės teroras prie televizijos bokšto užfiksuotas filmuotuose kadruose, tad kagėbistui išsigalvoti nėra prasmės, nes nusikaltimai aiškiai užfiksuoti. Neprisimenantiems, kas tas Golovatovas, verta prisiminti rezonansinę istoriją, kai austriški kinkadrebiai buvo sulaikę minėtą nusikaltėlį pagal Lietuvos išduotą tarptautinį arešto orderį, tačiau vos Ruzzijai treptelėjus koja, baikščiai ir gėdingai žudiką paleido.
Kitokia situacija buvo prie Aukščiausios Tarybos, šalia kurios lemtingą naktį žmonių minia ne retėjo, o gausėjo – apdaužyti ir mirtimi bauginti radijo ir televizijos komiteto gynėjai būriu traukė link parlamento, naktiniais troleibusais atvažiuodavo vis nauji gintis pasirengusių žmonių būriai. Brutalaus smurto sumanytojai jau žinojo apie daugybę sužalotų ir kelioliką žuvusių, tad ėmė abejoti parlamento šturmo būtinybe. Pastatas buvo pasuptas barikadų, ginti Aukščiausiąją Tarybą pasiryžo ne vienas šimtas drąsuolių, tačiau ne tai sustabdė įsisiautėjusią brutalaus smurto mašiną. Pagrįsta baimė dėl daugybės civilių aukų Aukščiausios Tarybos būsimo šturmo metu visgi sulaikė smogikus nuo tolesnių žvėriškumų.
Žvarbią sausio naktį prie laužų besišildžiusi parlamento sergėtojų minia nei negalvojo skirstytis, išgirdusi žinią, kad tankai pervažiavo Pedagoginio tiltą ir jau darda tuneliu po Gedimino prospektu. Žmonės pritilo, tačiau neišsigando ir net negalvojo trauktis. Supratę būsimų skerdynių mastą atakos atveju, negailestingi smogikai nesiryžo pulti Lietuvos valstybingumo širdį – Aukščiausiąją Tarybą. Mažai abejoju, ar būtų šturmavę parlamento pastatą sovietiniai banditai, jei jis būtų neapsuptas didžiulės minios ir ginamas tik vyrų Aukščiausios Tarybos viduje. Sovietinė kariauna turėjo arsenale ir paralyžiuojančias dujas ir kitus cheminius nuodus prieš parlamente įsitvirtinusius gynėjus, tačiau naudoti nuodingas dujas prieš civilių minią, matyt, nesiryžo.
Jau rytoj vyks iškilmingi renginiai istorinėje Aukščiausios tarybos salėje, bus sakomos prasmingos kalbos, įteikti Sausio 13-osios medaliai ir kiti apdovanojimai. Bus prisiminti žuvusieji prie memorialų šalia televizijos bokšto bei Lietuvos televizijos pastatų komplekso. Graži ir prasminga tradicija, tačiau kas prisimins NEŽINOMUS parlamento gyvėjus, savo kūnais uždengusius laisvės lopšį nuo barbariškos žudikų agresijos? Ar po stiklu esanti barikados dalis bei atminimo lenta ant seimo sienos taip ir bus vieninteliai atminimo ženklai iš visos Lietuvos susirinkusiems ir dieną naktį laisvę sergėjusiems? Senai laikas įamžinti nežinomų Aukščiausios Tarybos gynėjų dvasios ryžtą ir pilietinę valią solidžiu monumentu šalia seimo, nes būtent nežinomi nepriklausomybės gynėjai ir išsaugojo brangiausią kiekvieno turtą – laisvę. Tegul iškyla prie Seimo simbolinis LAISVĖS LAUŽO monumentas, liepsnojantis neužgęstančia atminties liepsna!
