Ištikimiausi AIDŲ skaitytojai – neabejoju, kad tokių yra dauguma – kaip mat prisimins nesenas mūsų keliones į dailų Šiaurės Lenkijos miestą Elblongą (lenk. Elbląg, buv. vok. Elbing), kuriame ropštėmės į šv. Jurgio (Ježio) bažnyčios bokštą, dairėmės pačioje katedroje. Išsirengę kelionei į Lenkijos pajūrį, būtinai aplankykite net tik Olštyną ir Malborką pakeliui, žavų Sopotą ir senovinį Gdansko uostamiestį, bet ir užsukite į nedidelį – Lenkijos mastais – Elblongą, neabejotinai sužavėsiantį jus įspūdingu senamiesčiu, didinga katedra ir nepriekaištinga tvarka. Subtilų kadaise prūsišku buvusio Elningo, o šiandieną – Elblongo ir jį supančios gamtos derinį įsiminsite ilgam, jei tik skirsite miestui ne porą valandų, kurias tegalėjome sau leisti, o bent porą dienų. Prieš pakviesdamas jus apsukti ratą Elblongo senamiesčio gatvėmis, priminsiu permainingą ir savitą senovinio miesto istoriją.
Elblongo miestas yra vienas seniausių Varmijos-Mozūrijos vaivadijos miestų. Jo istorija siekia 1237 m., kai Teutonų ordinas netoliese esančios upės pakrantėje pastatė įtvirtintą pilį. Vėliau tvirtovė buvo oficiali Teutonų ordino magistrų būstinė. Elblongas tapo Hanzos sąjungos dalimi, kuri daug prisidėjo prie miesto turtėjimo. Per Hanzos sąjungą miestas buvo sujungtas su kitais svarbiais uostais, tokiais kaip Dancigas (dab. Gdanskas), Liubekas ir Amsterdamas. 1454 m. Elblongo miestas prisijungė prie Lenkijos, o po kryžiuočių pralaimėjimo Trylikos metų kare 1466 m. buvo pripažintas Lenkijos dalimi. Tuomet miestas suklestėjo ir tapo svarbiu prekybos tašku, tačiau ilgainiui jo augimą sustabdė Antrasis Šiaurės karas ir Švedijos antplūdis.
Po pirmojo Abiejų tautų respublikos padalijimo 1772 m. miestas atiteko Prūsijai. Jo prekybinis vaidmuo gerokai susilpnėjo, iki XIX a. prasidėjo industrializacijos era. Būtent tada buvo pradėtas tiesti garsusis Elblongo kanalas, tapęs turistine vietove ir svarbiu inžineriniu paminklu, jis pavadintas vienu iš septynių Lenkijos stebuklų ir Lenkijos istoriniu paminklu. Po Antrojo pasaulinio karo miestas vėl tapo Lenkijos dalimi. Karo nuostoliai buvo katastrofiški – ypač smarkiai sunaikintas senamiesčio rajonas, vienas didingiausių Prūsijoje. Iki tol miesto gyventojai buvo kalbantys tik vokiškai. Nepasitraukę ar grįžę miestan gyventojai buvo visiškai ištremti, o jų vietą užėmė atvykėliai – lenkų kolonistai.
Šiandien Elblonge gyvena daugiau nei 120 tūkst. gyventojų ir jis yra gyvybingas miestas su patrauklia turistine baze. Elblongas yra akademinis ir finansinis centras, o tarp daugybės istorinių paminklų yra 1309-us metus menantys turgaus vartai ir Šv. Mikalojaus katedra. Elblongas taip pat garsėja archeologinėmis vietovėmis, muziejais ir didžiausia šalyje alaus darykla, įkurta dar 1872-ais. Beje, pavadinimas Elbląg kilęs iš ankstesnio vokiškojo Elbing – taip kryžiuočiai vadino ir čia tekančią upę, ir jos pakrantėje 1237 m. įkurtą pilį. Tvirtovės tikslas buvo neleisti vėl užimti senąją prūsų gyvenvietę Trusą, nes kryžiuočiai nuolat kariavo su pagoniais prūsais. Pilis pavadinta neaiškios etimologijos upės vardu. Viena iš tradicinių etimologijų jį sieja su senovės graikų ir lotynų šaltiniuose minimos germanų genties Helveconae pavadinimu, tačiau genties pavadinimo etimologija ar kalba lieka nežinoma. Viduramžiais prie Družno ežero, netoli dabartinio Elblongo miesto – istorinėje Pogesanijoje, buvo įsikūrusi vikingų Truso gyvenvietė, kuri sudegė X amžiuje. XIII amžiaus pradžioje regioną užkariavo kryžiuočiai, pastatė pilį ir prie ežero įkūrė Elbingą, kuriame gyveno daugiausia Liubeko gyventojai (šiandien ežeras, dabar jau gerokai mažesnis, nebepasiekia miesto). Po sukilimo prieš kryžiuočius ir gyventojų pilies sunaikinimo, miestas paeiliui pateko Lenkijos karalystės (XV a. vid.), Prūsijos karalystės (XVIII a. 2-a pus.) ir Vokietijos (XIX a. 2-a pus.) valdžion.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miestas buvo beveik visiškai sugriautas. Dalis miesto vidinės dalies buvo palaipsniui atstatyta, o apie 2000 m. pradėta atstatyti ankstesnę architektūrą atkartojančiu stiliumi, daugeliu atvejų ant tų pačių pamatų, naudojant senas plytas ir tų pačių sienų dalis. Vakariniai senojo miesto priemiesčiai nebuvo rekonstruoti, tad šiandieną palei Elblongo kanalą driekiasi pėsčiųjų promenada, o kadaise būta namų kvartalo. Šiuolaikinis miestas ribojasi su maždaug puse upės ilgio tarp Družno ežero ir Elblongo įlankos (Vyslos marių atšaka) ir išsidėstęs abiejuose krantuose, bet labiau rytinėje pusėje. Rytuose yra Elblongo aukštuma – ledynų suformuotas darinys, kurio didžiausias aukštis apie 200 m. Vaizdai į vakarus rodo iki horizonto besitęsiančius lygius laukus – ši Vyslos deltos dalis daugiausia naudojama žemės ūkiui. Į pietus plyti Družnos pelkės ir durpynai. Per miestą tekanti Elblongo upė palikta natūralesnė, tačiau kitur ji yra reguliuojamas kanalas su atšakomis. Viena iš jų – Jagielonskio kanalas – veda į Nogato upę, kuria plaukiama į Gdanską. Elblongo kanalas, jungiantis Družno ežerą su Drvencos upe ir Jeziorako ežeru, yra turistiniu objektu.
Pasidomėję Elblongo istorija, pasidairykime į istorinius anuomet dar Elbingo vaizdus.
Elblongo senamiestyje gausu istorinių objektų, tad dabar kviečiu prenumeratorius pasivaikščioti jame.
