Vargu, ar šiemet bebus dar šaltuko ir sniego. Pavasaris atskuba devynmyliais žingsniais, tad šiluma ateis ne kovą, o jau vasarį. Nespės kalendorinis pavasaris įsibėgėti, o prekybcentriuose išsirikiuos induose pamerktos tulpės ir kitos gėlės. Kasmet ginčijamės, kad įprotis kovo 8-ąją sveikinti moteris yra susijęs su sovietmečio tradicijomis, bet vargu ar jo atsisakysime. Kodėl taip yra? Atsakymas bus gana nesudėtingas, jei prisiminsime, kokių „švenčių” apsuptyje anuomet minėta kovo 8-oji. Verta prisiminti, kad tada Lietuva buvo maža sovietinės Rusijos imperijos dalelė, ir savų valstybinių švenčių tiesiog neturėjo, išskyrus sietinas su prievartiniu „įstojimu” į SSRS, o teisybę sakant – su Lietuvos aneksavimu/okupavimu.
Šiandieną nuomonės apie valstybines šventes, dovanojančias kiekvienam poilsio dieną, išsiskiria: darbdaviams tų šventiškų poilsio dienų visada bus per daug, o darbuotojams – per mažai. Be valstybinių švenčių, dar turime tautines ir religines šventes, bei atmintinas (minėtinas) dienas, pvz. sausio 13-ąją minimą Laisvės gynėjų dieną ir dar gerą dvidešimtį atmintinų dienų. Kurią dieną ir kokį įvykį ar tradiciją minėsime, sprendžiame patys, o kadaise visos „šventės” ir „minėtinos datos” buvo lietuviams pripirštos, nei puse žodžio neklausiant, norime jas „švęsti” ir „minėti”, ar ne. Įprastai tokios „šventės” bei datos buvo surašytos anuomet labai populiariuose kalendoriuose kas dieną nuplėšiamais lapeliais, kurių antroje pusėje pasitaikydavo visai įdomių patarimų bei pasakojimų.
