Štai istorija apie tas paprastas ir dabartiniam lietuvių stalui tokias įprastas, bulves. Vargiai surastumėte šiose žemėse gyventojų, kurie nėra ragavę bulvių. Bet ne visą laiką čia augintos šios nuostabios daržovės. O ir iki Pirmo pasaulinio karo bulvės dar nebuvo taip smarkiai išplitusios ir tapusios kasdien vartojamu maisto produktu. Vokiečiams turime būti dėkingi dėl įvairesnių veislių sodinimo užkariautose teritorijose Pirmo pasaulinio karo metu. Taip pat vokiečiams turime tarti ačiū už daržininkystės vystymą ir naujų daržovių įvesdinimą į kasdienį vartojimą. Tik tiek, kad tos naujos daržovės sunkiai prigijo ne daržuose, o įprastiniame maisto racione. Bet kai nebuvo ką valgyti, alkiui numalšinti naudotos ir tos kitos, neįprastos daržovės. Bet dabar apie bulves.
Trūkstant valgomų produktų ir šylant orams, 1916 m. gegužės mėn. viduryje vokiečiai susirūpino daržininkyste Vilniuje. Todėl pradėtas įgyvendinti ambicingas vokiečių valdžios miesto administratoriaus raginimas sodinti bulves ir daržoves vešliuose Vilniaus miesto soduose bei atvirose erdvėse. Dirvos ruošimas sparčiai judėjo į priekį, nes buvo įdarbinti laisvi entuziastingi vokiečių kareiviai, o sėjai reikalingi bulvių kiekiai jau netrukus turėjo pasiekti sodintojus. Pranešta, kad apie 8000 vienarūšių bulvių bus panaudota sėkloms, todėl laukė didžiulis darbas tinkamai paruoštoje žemėje. Kartkartėmis kildavo susirūpinimas, ar vagystės gali rimtai sumažinti derlių soduose bei daržuose, tačiau paskelbta, kad be policijos, ypatinga sodų apsauga bus patikėta kariniams patruliams. Kiekvienam, kuris bus pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą soduose ar daržuose, žadėta griežta bausmė. Suprantama, kad požiūris į sodinimą buvo kompleksinis ir bandyta kuo plačiau išvystyti įvairesnes veisles. Todėl be skirtingų vaismedžių sodinimo bei priežiūros, taip pat prisėta bei prisodinta mišrių daržovių. Taip pat gausiai ir bulvių.
Viskas skambėjo pakankamai gražiai, bet orai kartais galėjo būti nenuspėjami. Tačiau gegužės 27 d. pranešta, kad „pastarųjų dienų šalna Vilniuje ir jo apylinkėse esantiems sodams žalos nepadarė. Vaisiai žydėjo gana gerai: kriaušės, obelys ir vyšnios, sprendžiant iš žiedų gausos, duos gausų derlių. Tikėtina, kad ir daržovių auginimas Vilniuje turės ne mažiau palankų rezultatą. Daržovių sodinimas – neseniai pranešėme apie gausią bulvių sėją – šiemet, kaip buvo pažymėta, gerokai didesnis nei ankstesniais metais. Esamas reljefas bus naudojamas daug intensyviau, todėl kad bus naudojami dideli žemės plotai, kurie anksčiau buvo naudojami kareivinių reikmėms. Čia auginami kopūstai, agurkai ir burokėliai. Deja, geresnių daržovių, tokių kaip Savojos kopūstai, kaliaropės, cikorijos, žirniai, pupelės ir gelteklė, paklausa buvo nedidelė. Atrodo, kad jų naudojimas ir skonis čia mažai žinomi. Tačiau belieka tikėtis, kad vokiečių kariškių dėka, čia auginančių daugybę vokiško stiliaus daržovių, tai atsidurs ir Vilniuje“.
Bet ne visos bulvės pasodintos, nes Vilniaus miesto vokiečių administracijos kontroliuojamuose prekybos vietose pasirodė bulvės ir pardavime. Bet už aukštą kainą – 1916 m. gegužės mėnesį bulvės kainavo 4 markę 50 pfenigų už centnerį.
Žinant bendrą žemės ūkio padėtį, o taip pat gyventojų finansines galimybes, kiek sarkastiškai atrodė 1916 m. birželio mėn. vokiečių kalba leidžiamame Vilniaus laikraštyje pasirodęs skelbimas, kvietęs tiesiai iš gamintojo įsigyti Wilhelm‘o Stoll‘o mašinų fabriko Vokietijos Torgau mieste gaminamą … bulvių kasimo techniką „Stoll-Kartoffelernter Modell B“, kuri, pasak reklamos, atlikus „pagrindinės Vokietijos žemės ūkio draugijos ekspertizę, 1913 m. pasiekė geriausius rezultatus!“.
Tikrai tais metais bulvių derlius buvo geras, nes 1916 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto vokiečių administracijos viršininkas Pohl išleido nutarimą, kad nuo rugsėjo 27 d. savaitinių duonos kortelių išdavimo vietose taip pat bus išduodamos specialios kortelės ir bulvėms. Kiekvienas Vilniaus gyventojas gavo 18 kortelių, su kuriomis galėjo įsigyti bulves nuo 1916 m. spalio 1 d. iki 1917 m. kovo 31 d. miesto parduotuvėse, kuriose prekiauta būtent bulvėmis. Šios parduotuvės buvo pažymėtos specialiomis iškabomis ir apie jas skelbta laikraščiuose. Kortelės buvo tvirtais viršeliais įrištuose blokuose, kuriose tilpo 18 kortelių. Kiekviena kortelė suteikė galimybę įsigyti 10 pūdų bulvių. Bulves galima buvo įsigyti tik pateikus korteles, o nelegali prekyba bulvėmis drausta. Ir štai spalio 12 d. ketvirtadienį pranešta, kad pagaliau transportas su bulvėmis pasiekė Vilnių ir net šešių kooperatyvų parduotuvėse pradėta prekiauti bulvėmis, kurias galima įsigyti tik su bulvių kortelėmis po 1 markę 90 pfenigų už pūdą.
Per metus šiaip taip pavyko stabilizuoti maisto tiekimą miesto gyventojams. Ir nors nuo 1917 m. „spalio 10 d. manyta padidinti duonos porcija ligi 280 gr. dienai (pusė rusų svaro ir dar penkta dalis), tačiau gavus daug gerų bulvių tatai bus padaryta tuo būdu: duonos bus duodama tik po 150 gr. (pusė svaro be aštundalio) ir prie to pridedama dar 300 gr. bulvių dienai. Bulvės bus išduodamos sulyg tais pačiais duonlapiais ne sankrovose, bet kepyklose, po 7.50 mrk. už vokiečių centnerį“. Ar tai kaina buvo per aukšta, ar tiesiog nelabai valgė tas bulves, todėl vokiečių miesto administracija informavo, kad kai kurie gyventojai nėra dar pasiėmę bulvių, kurios dabar vok. valdžios yra išduodamos 3 mėnesiams. Valdžia tad primena, kad bulvių galima gauti ne tik kepyklose, bet ir miesto sandėliuose, taip pat 40 krikščionių ir žydų komitetų krautuvėse. Bulvėms atsiimti reikią savo duonlapis paduoti duonlapių biurui, kuris primušiąs antspaudą, paskiau įteikti jis bulvių centraliniam biurui, (Vilniaus g-vė 23); čia gi jau būsią visa kas reikiant atlikta“.
Tokia panaši duonos ir bulvių kaip maisto davinio kombinacija naudota ir pačioje 1918 m. pradžioje: „Duonlapiai dovanai gauti duonai bus išduodami karininkų žmonoms ir vaikams vasario mėnesiui pas miesto viršininką (Abteilung 111 des Stadthauptmanus) Dominikonų g-vė № 2, kambarys 143. Turint nemokamus duonlapius galima gauti dovanai duonos, o jeigu vieton duonos išduodamos bulvės — galima taip pat dovanai gauti ir bulvių“.
O tada užėjo atšiauri žiema. Šaltis kaip reikalas smogė ir sušaldė daug daržovių. Nukentėjo ir bulvės. Todėl „dabar, užėjus dideliems speigams dažnai tenka išgirsti pasiskundimų, kad bulvės esančios sušalusios. Bulvių padėjimai ir rūsiai reikia apsaugoti nuo šalčio. Sušalusios bulvės nuo sveikųjų reikia atskirti. Jos galima atleisdinti vandenyje ir, nudžiovinus, reikia kuo greičiau sunaudoti. Jei laukia atodrėkio, idant sužinojus, ar bulvės sušalusios ar ne, tad jau dažniausiai esti per vėlu. Nes drauge su šiluma bulvėse išsisklaido krakmolas, o tada jau yra per vėlu atskirti sveikosios bulvės nuo sušalusiųjų“.
Bet po žiemos tikrai atėjo pavasaris ir susirūpinta nauju bulvių derliumi:
„Dabar, artinantis bulvių sodinimo laikui, nebus pro šalį apie jų pagaminimą šį tą pakalbėjus, ypačiai todėl, kad šiais karo laikais bulvės labai svarbus daiktas, nes jos turi pavaduoti ne tiktai duoną, bet ir kitas maisto rūšis. Todėl jau šituo atžvilgiu kiekvienas žmogus turėtų pasirūpinti gerų bulvių tiek daug, kiek tiktai galima pasisodinti, jeib ne vien sau būtų jų pakankamai, bet jų būtų ir gyvuliams. Kada kiekvienas šeimininkas turės pakankamai bulvių sau, tuomet jam bus daug lengviau maitintiesi ir iš viso lengviau gyventi, ir jis apsisaugos nuo daugelio nesmagumų ir rūpesnių. Turėdamas jų per virš, galės jų parsiduoti už gerus pinigus. Bulvėms auginti nereikia didžio gabumo, todėl tuo darbu gali užsiimti kiekvienas žmogus, tatai ypač turėtų daryti mažlaukiai ir išnaudoti tam visus kampučius kieme ir darže, dargi patvorius ir pamatus jomis apsodinti. O ir tie, kurie visai žemės neturi, gali sau užsiauginti gana bulvių, šen ten nusisamdę sklypą žemės. Nes dar yra labai daug žemės plotų apleistų, dykų, neišnaudotų; išdirbus ir apsodinus bulvėmis, iš jų žmonėms būtų labai daug naudos.
Tulas teisinasi taip: jis neturįs nė gyvulių, nė mėšlo, tad negalįs nė bulvių sodinti. Aiškus dalykas, kad šiais laikais, kada mažiau tėra gyvulių, laukininkai ir mažiau mėšlo teturi, todėl savo dirvas negali kaip reikiant įtrešti. Gi mėšlo gali pasigaminti ir tokie žmonės, kurie gyvulių visai neturi, jei tik jie vers į vieną krūvą sąšlavas, pagrėbtus, medžių lapus, spyglius, pelenus ir šiaip visokias atmatas iš virtuvės ir į tą krūvą kasdien pils visokias paplavas ir lies vandenį. Tokiu būdu mėšlo galima pasigaminti jau ateinantiems metams. Reikia tiktai žiūrėti, kad vasarą, per didžius karščius, neišgaruotų drėgnumas, kad tas mėšlas neišdžiūtų. Tam reikia ant šitos krūvos prisodinti augalų didžiais lapais, kaip tai: agurkų, balandų, dilgėlių ir t.t. Iš tokio apsodinimo išeis triguba nauda, būtent: 1. Mėšlas neišdžius, 2. Užaugs agurkų ir 3. Balandos ir dilgėlės galima vėl žemėmis apmesti ir tokiu būdu mėšlų krūvą dar padidinti. Tokis mėšlas tinka ne vien bulvėms, bet ir visiems kitiems augalams. Bet reikia žiūrėti, kad šita mėšlo krūva būtų ant drūto pamato, geriausia ant sulyginto molio, idant srutos negalėtų iš krūvos susisunkti žemėn.
Bulvių sėklą reikia jau iš aukšto pasirinkti ir jai teimti vien gerų, sveikų ir derlingų bulvių. Jau kasant ūkininkai tūri išsirinkti dailių, vienaip užaugusių bulvių, lygių, nenušašusių ir iš našių krūmų. Reikia ir ant to žiūrėti, kad po krūmu būtų įmanomai lygus skaičius bulvių, kad nebūtų po vienu daug, o po kitu visai maža. Bulvės, kurios lengvai pūva, rūdija ir nušašta, nereikia likti sėklai. Naudinga pasilikti sėklai nepersmulkių bulvių ir jų nepjaustyti. Sėklinė bulvė tūri būti mažiausiai vištos kiaušinio didumo; juo stambesnė sėkla, juo didesnis ir vaisius. Nesiš smulkios sėklos teišauga tiktai silpnas augalas, ypač sausais metais, tatai gali juo labiau kenkti augalui, kadangi virkščia iš mažos sėklos negauna pakankamai drėgnumo ir maisto. Labai esti naudinga, jei sėkla įsodinant jau esti kiek susprogusi. Bet tokiuose sykiuose reikia labai daboti, kad sodinant nenulaužytų diegus.
Nors sėkla parinkta ir labai rūpestingai, tačiau sodinant vis vieną ir tą pačią rūšį bulvių, jų derlingumas metas po meto eina menkyn ir pagalios visai menkai teuždera. Šito priežastis tūlos ligos, kurių pažiūrėjus, ant bulvių nepatėmiji. Todėl, kad nebūtų nuostolių, būtinai reikia kas keleri metai sėklą mainyti. Taip elgiantis bulvių turės ne vien didžlaukiai, bet ir bėdinieji žmoneliai, išvengs daugelis nemalonumų ir įsidės pinigų į kišenę“.
Štai tiek trumpai apie mūsų mylimas bulves. Ačiū visiems, kurie buvo kartu praėjusiais metais ir skaitė visokius pasakojimus. Nors ataskaitos parašytos, bet pažadu ir toliau jūs kankinti visokiais įmantriais tekstais.
Iliustracija „Maisto kortelės bulvėms Vilniuje“, Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM I–R 148/1
Tyrimą rėmė / iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal: Wilnaer Zeitung, 1916 m.; Dziennik Wileński, 1916 m.; Lietuvos aidas, 1917 ir 1918 m.; Dabartis, 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 518 puslapių beveik be iliustracijų.
