Erelio atvaizdas tapo pagrindiniu romėnų legiono etalonu I a. pr. m. e. Jo praradimas mūšyje prilygo amžinai gėdai, kuri buvo baisesnė už mirtį. „Ką Jupiteris nori sunaikinti, iš to atima protą“, – sakoma lotyniškame posakyje, kuris per amžius išliko. Taikydami romėnų karams ir garbės sampratai, galime drąsiai sakyti: „Kam Jupiteris nori padaryti gėdą, iš to atima erelį“. Kai išdidaus ir grėsmingo Olimpo paukščio ženklas į šešėlį nubloškė visus kitus legionų simbolius – gyvūnų galvas, augalus – pareiga saugoti erelį buvo perduota galingiausiai, pirmajai kohortai, kuri valdant Augustui tapo „padvigubinta“.
Simbolis buvo stulpas, smailėjantis apačioje, ant kurio buvo pastatyta erelio su pakeltais sparnais skulptūra. Ji buvo liejama iš bronzos arba sidabro, o vėliau galbūt ir iš gryno aukso. Paukštis savo letenose galėjo laikyti žaibus – Jupiterio plunksnas. Kadangi neišliko erelio originalas, apie jo dydį galime tik spėlioti. Greičiausiai jis buvo nedidelis, bent jau sakoma, kad Teutoburgo miške vienas iš akivarų jį paslėpė po tunika, tačiau tai nesutrukdė vokiečiams pagauti šventąjį paukštį. Simbolis buvo laikomas specialioje vietoje žiemavietėse ir stovykloje, o už jį buvo atsakingas šimtininkas primipilus.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
