Pažintis su grenlandiniais ruoniais
Šie ruoniai priklauso tikrųjų ruonių (Phocidae) šeimai, kurioje yra šešiolika rūšių. Grenlandiniai ruoniai paplitę Arktyje nuo Kanados rytinės pakrantės ir Grenlandijos iki Karos jūros ties Sibiru. Čia jie yra gausiausia ruonių rūšis. Didžiąją metų dalį ruoniai praleidžia besimaitindami atviruose vandenyse arba ledynų pakraščiais, bet žiemos pabaigoje migruoja į tam tikras vietas ir susibūria į gulyklas ant jau suskilusių jūros ledų kur pasaulį išvysta nauja ruonių karta, kur gimus jaunikliams ruoniai vėl poruojasi. Viena tokių gulyklų yra Baltojoje jūroje. Vaizdas, kurį išvydau atsidūręs šioje gulykloje įsiminė visam gyvenimui. Aplinkui kiek akys užmato plytėjo saulės nutvieksti jūros ledynai. Jie buvo suskilę į gausybę įvairiausio dydžio ledo plotų, – nuo didelių ledlaukių iki mažų ledo lyčių. Jų pakraščiais nuo trynimosi buvo susidarę sniego ir ledo gabalų volai, kai kur gana aukšti. Šiose vietose beveik greta arba kiek toliau viena nuo kitos gulėjo ruonės ir neseniai gimę ruoniukai. Vieni ruoniukai saldžiai miegojo, kiti žindo riebų patelių pieną, dar kiti skardžiai klykė kviesdami motinas juos pamaitinti. O tūkstančių ruoniukų netylantys balsai susiliedavo į nenusakomą chorą skambantį virš akinančiai baltų ledynų.
Gulykloje pirmą sykį iš arti stebėjau grenlandinius ruonius jų namuose. Tai buvo gana stambūs žvėrys sveriantys apie 100-150 kg. Jų riebus trumpais šiurkščiais plaukais dengtas kūnas priminė verpstę ar cepeliną su išstorėjusiu vienu galu. Jame buvo tarsi prilipinta galva be kaklo ir ausų, bet su ilgoku ūsuotu snukiu ir didelėmis tamsiomis akimis. Toliau storiausioje kūno vietoje, jo apačioje ir šonuose styrojo į trumpus plaukmenis panašios priekinės kojos su galingais nagais. Pasiremdamas jomis ir spyruokliuodamas kūnu ruonis galėjo gana greitai šliaužti ledu ar sausuma. Užpakalinė kūno dalis buvo smailėjanti ir ištįsusi, su jos gale sunkiai pastebima trumpa uodega ir šonuose esančiomis į plačius plaukmenis pavirtusiomis užpakalinėmis kojomis. Dėka jų, o taip pat dėl aptakaus kūno bei jo galinės dalies judesių šie ruoniai yra vikrūs nardytojai, galintys panerti į poros šimtų metrų gylį ir išbūti panirę iki dvidešimt minučių.
Grenlandiniai ruoniai nuo kitų aiškiai skiriasi kūno spalvomis. Suaugę patinai yra pilkai sidabrinės spalvos su juodomis tarsi kaukė galvomis ir nuo pečių einančiomis pasagos formos juodomis juostomis abiejuose šonuose. Patelių tamsios spalvos yra ne tokios ryškios, dažnai suskylančios į atskiras dėmes. Jaunų ruonių šios dėmės yra dar mažesnės, netaisyklingos formos ir išsimėtę visame kūne. Ruonių kailio plaukai yra gana reti, trumpi, šiurkštoki ir prigludę prie kūno. Mažų ruoniukų kailis yra tankus ir ilgas. Tik gimus jis turi žalsvą atspalvį, bet per keletą dienų kailis tampa baltas baltutėlis. Todėl jaunikliai ir vadinami baltukais. Be to jų kailio plaukai gerai praleidžia saulės spindulius, kurių teikiamą šilumą sugeria tamsi oda. Tačiau tokį kailį baltukai nešioja labai trumpai, tik apie tris-keturias savaites. Tuomet patelės jauniklius palieka ir išplaukia maitintis. O ruoniukai per tą laiką jau gerokai išaugę, ima šertis ir netrukus jų kailis tampa daug trumpesnis, pilkos spalvos. Dabar jie jau gali plaukioti ir patys rasti maisto. Ruoniai subręsta ir pradeda veistis būdami 5-7 metų amžiaus, o gyvena iki 25-40 metų.
Dienoraštis
1970.03.03
Sujudimas prasidėjo iš ankstyvo ryto. Dar gulint pasigirdp malūnsparnių kriokimas, – tai technikai apžiūri ir išbando motorus. Apie 8 val. visi malūnsparniai, išskyrus vieną pagedusį, išskrido į jūrą. Beveik po valandos pasirodė pirmasis grįžtantis malūnsparnis, ant lyno nešantis du tinklinius nešulius. Aikštelėje ant kranto jų jau laukė keliasdešimt ilgais peiliais apsiginklavusių kailialupių. Didžiulis malūnsparnis keldamas sniego sūkurius pakibo virš aikštelės, ir nuleidęs bei atkabinęs nešulius, vėl nuskrido jūron. Tinkluose buvo apie porą šimtų mažų ruoniukų. Jų balti ar gelsvi švelnūs kailiukai buvo gausiai ištepti krauju, kuris bėgo iš ruoniukų snukučių ir galvų. Iš krūvos pasigirdo vėl ir vėl pasikartojantis skardus klyksmas. Dalis ruoniukų buvo dar gyvi, spurdėjo, šnarpštė krauju, bandė išsikapanoti iš krūvos. Jeigu pavykdavo, klykdami šliaužė tolyn, palikdami sniege kraujo šliūžę. O jų didelės tamsios akys, atrodė, buvo pilnos ašarų.
Tuo metu kailialupiai, iš krūvos pasičiupę po ruoniuką, už priekinių ar užpakalinių plaukmenų tempdavo į šoną ir, paguldę ant nugaros, rėždavo pjūvį per visą kūną. Po to, vikriai besidarbuodami peiliu, bematant nudirdavo kartais dar spurdančiam kūneliui kailiuką, ir, iškloję jį sniege, vėl skubėdavo prie ruoniukų krūvos. Baltas pakrantės sniegas bematant permirko krauju, pasidengė nuluptų gyvūnėlių kūneliais ir kailiukais. Ši raudona dėmė vis plėtėsi, o ore jau burzgė kitas malūnsparnis su ruoniukų nešuliu. Aplinkui, kur mažiau kraujo, buvo sustoję prižiūrėtojai, skaičiuotojai, atėję pažiopsoti kareiviai ar vietiniai gyventojai, patenkinti bindzinėjo gyvenvietės šunys.
Netrukus per didelį vargą man leido skristi į ruonių gulyklą. Štai aš jau malūnsparnyje, kylame aukštyn. Pradžioje apačioje buvo tik atviras vanduo, bet netrukus prasidėjo ledo laukai. Iš viršaus ledas atrodė plonas, sueižėjęs, su dideliais plyšiais arba su „torosais“ t.y. ledo sąngrūdomis lyčių pakraščiuose. Didelių ištisinio ledo laukų buvo nedaug. Praėjo pusvalandis skrydžio, leidžiamės, ant lyčių jau matyti pavieniai ruoniai. Štai ir pora palapinių pastatytų ant didelės gal dviejų šimtų metrų pločio ledo lyties. Malūnsparnis nutupia neišjungdamas motoro, išmetu ant ledo kuprinę ir pats iššoku. Iškart pajuntu peršlapusias kojas, – pasirodo, ledas padengtas nestoru šlapio sniego sluoksniu. Malūnsparnis nuskrenda, einu prie palapinių. Palapinės didelės brezentinės. Prie vienos su savo aparatūra įsitaisęs radistas. Palapinėse pasieniais ant suolų įrengti gultai iš lentinių skydų. Viduje karšta nuo besikurenančios geležinės krosnelės. Joje vietoj malkų čirška degdami ruonio lašiniai. Palapinėje žmonių nėra, – visi dirba leduose. Pasiėmęs fotoaparatą einu pas juos ir aš. Bet netrukus kelią pastoja plyšys, kuriame plūduriuoja nedideli ledo gabalai. Nežinodamas, kaip jį įveikti, grįžtu pasiimti karties. Tuo metu keletas „medžiotojų“ grįžta palapinėn ir valgo. Palaukiu, kad po to eičiau kartu su jais. Matydamas kaip drąsiai jie šokinėja per ledo plyšius, žengia per plūduriuojančias lyčių nuolaužas, lipa per ledų sangrūdas, įsidrąsinu ir aš. O po valandos aš jau ir vienas drąsiai einu bet kuria kryptimi, nugalėdamas visas kliūtis.
Nuėję apie kilometrą nuo palapinių, „medžiotojai“ parinko didesnę lytį ir jos viduryje įsmeigė kartį su juoda vėliavėle, – čia bus atvelkami užmušti ruoniukai. Po to jie išsiskirstė į visas puses, o aš, likęs vienas, ėmiausi stebėti ruonių gyvenimą gulykloje, fotografuoti. Štai lyties pakraščiais šen bei ten po vieną guli neseniai gimę, vandenyje dar neplaukiantys, ruoniukai. Įšalkę jie laikas nuo laiko ima skardžiai kykti, šaukdami savo motinas. Šie, iš visų pusių sklindantys, daugybės ruoniukų klyksmai susilieja į vientisą nepakartojamą chorą apgaubiantį saulės nutviekstus, akinančiai baltus jūros ledynus. Stebiu kaip ledo properšoje išnyra ruonės galva. Išgirdusi. jauniklio šauksmą, ji sunkiai ropščiasi ant ledo ir skuba pas ruoniuką. Prišliaužusi apuosto juodą su ilgais ūsais jo snukutį ir pasisukusi gulasi ant šono. Jauniklis ilgai nelaukdamas skuba prie jos spenių ir čiulpia tirštą riebų pieną. Kol jauniklis pasisotina, motina laikas nuo laiko keičia kūno padėtį. Pagaliau jis nurimsta ir kurį laiką guli šalia mamos. Po to ruoniukas pašliaužia arčiau ledo sąngrūdos, kur užuovėja, pasivarto aukštielninkas, pagaliau nurimsta ir, atsigulęs ant šono, užsnūsta.
Ledo plyšiuose ir properšose tarp lyčių šen ir ten išnyra patelių galvos, girdėtis garsus jų šnarpštimas įkvepiant oro. Einant artyn , ruonės panyra, bet priėjus prie pat vandens, matytis kaip tamsioje gelmėje šmėkščioja jų kūnai. Ant lyčių gulinčios patelės pamačiusios žmogų elgiasi skirtingai. Priartėjus per keliolika metrų, dauguma jų skubiai šliaužia link properšos ir panyra. Kai kurios prisileidžia visai arti, per keletą metrų, tik tada skuba prie vandens. O dar kitos, esančios šalia savo jauniklio, nebėga, o prisiartinus per arti, riaumodamos bando pulti ramybės drumstėją. Ruoniai patinai laikosi grupėmis po keliolika ar keliasdešimt tarp lyčių esančiose didesnėse gryno vandens plynėse. Išnirę iš vandens jie garsiai kvėpuoja, žvalgosi aplinkui, o einant artyn, tarsi pagal komandą visi neria vandenin ir keletą minučių nesirodo.
Žvėriamušiai eidami nuo lyties ant lyties, žvalgosi ant jų gulinčių ruoniukų. Priėję visai arti, geležiniu ant ilgo koto įtaisytu kobiniu, kokius naudoja gaisrininkai, smogia jaunikliui per galvą, į pažandę įkabina geležinį kablį su odiniu diržu, ir velka paskui save. Kai surenka 3-5 ruoniukus, velka juos ledu į surinkimo vietą ir vėl eina ieškoti kitų ruoniukų. O akinačiai baltuose jūros ledynuose skaisčiai raudonuoja kraujo šliužės. Vakarop paskutiniu malūnsparniu grįžau į krantą.
(Tęsinys netrukus.)
Autoriaus nuotraukos.
