„Duokit man galimybę sudaryti kuopą iš elito vaikų, ir karas baisis jau rytoj”. Taip, ar panašiai, yra pasakęs vienas aukšto rango kariškis Rusijos karo Čečėnijoje metu. Pranašiški žodžiai, žinant, kad elito vaikai ir šiandieną neskuba į frontą Ukrainoje. Beje, tarpukariu ginklą rankon ėmė anaiptol ne bajorai ar didžiūnai, o bežemiai ar mažažemiai. Kaizerio kariūnų talkinami, jie sėkmingai išmušė iš Lietuvos įvairaus plauko atėjūnus. Pasaulinių karų laukuose kovėsi ir politinio bei verslo elitų palikuonis. Kažin, kaip būtų šiandieną, jei virš mūsų šalies imtų telktis pavojaus debesys?
Įvairiausiais būdais elito atstovai vengia karo lauko Ukrainoje, o ir sūnelius išsukinėja nuo karinės tarnybos. Neskuba mūšin ir agresorės turtingieji bei politikai, apdairiai išsiuntę vaikelius užsienin. Galimybė grįžti namo maiše ar be kojos – daugiau nei reali, o Putino karas nebereikalingas niekam. Belieka kliautis nuteistaisiais, prasiskolinusiais, degradavusiais ir valkatomis. Žūti ar būti suluošintam norinčių vis mažėja, tad mūšin metami Korėjos neūžaugos. Ukrainiečiai gana sėkmingai ištaško ir juos, ir frontan atsibasčiusius rašistus.
Palikime buvusių ar esamų karų realijas nuošaly, ir pasidairykime Lietuvoje. Drąsiai deklaravę augsiančias išlaidas krašto gynybai, matyt, pamiršome svarbiausią – mūšin eina ne technika, o žmogus. Motyvuotas ir gerai apmokytas, šiuolaikiškai apginkluotas. Motyvacija yra kompleksiškas dalykas, o nemotyvuotas (demotyvuotas) karys mes ginklą, ir pasiduos nelaisvėn. Motyvuoja ne tik būtinybė išsaugoti savo ir tėvynės laisvę, bet ir noras apginti deramą gyvenimo lygį. Būtent dėl to Ukrainos rusai stoja kovon su atsibastėliais iš Putino Rusijos – išvogtos, apkvailintos, militarizuotos. Nenori Ukrainos žmonės vergovės jungo, kurį trečią dešimtmetį velka rusai.
Kokia lietuvio motyvacija ginti valstybę? Laisvės troškimas – taip, tačiau materialiosios gyvenimo pusės atmesti negalima. Deramos oriam gyvenimui artimųjų pensijos, pažangi ir gerai aprūpinta ugdymo-mokslo sistema, profesionali ir greita medicininė pagalba, atitinkamai finansuojama socialinė rūpyba ir t.t. – tai vis motyvuojančios dedamosios. Sąžiningas politikų darbas, socialinė darna, protingai subalansuota mokesčių sistema, nevengianti pažiūrėti į turtingiausiųjų kišenę – dar keli motyvacijos aspektai. Tai, ką išvardinau, jau yra Lietuvos tikrovė, ar greičiau daugiametė siekiamybė?
Vargiai ar kada nors šie tikslai virs realybe, kol Lietuvos biudžetas smarkiai atsiliks nuo europinio BVP ir biudžeto santykio. Mūsų valstybė biudžeto išlaidų pavidalu perskirsto nepilną ketvirtadalį BVP, kai europinis vidurkis – 40%. Todėl tragiškai trūksta lėšų ne tik tai pačiai gynybai, bet visoms viešosioms paslaugoms. Proliberali finansų skirstytojų vadovybė verčia abejoti, kad padėtis keisis iš esmės, nes Lietuvoje mokestiniu solidarumu niekad nekvepėjo.
Nenorėdamas būti blogu pranašu, visgi drįsčiau teigti, kad negandai užklupus, politinis bei verslo elitas pakartotų karo Ukrainoje „praktiką”, o gal ir susipakuotų daiktus kelionėn į saugesnę šalį. Sunkiai įsivaizduotina, kad kuris nors valdžios ar verslo šulas imtų į rankas ginklą valstybei apginti. Tuomet, jei jau kovon eilinį kartą tektų stoti eiliniam piliečiui, galbūt garbieji verslo, šou biznio ir finansinis elitai imtųsi finansuoti gynybos stiprinimą? Ar eilinį kartą teks susimesti visiems, o mūšin eiti tik „paprastiems”? Netrukus pamatysime, ar naujoji valdžia tūptels prieš turtingiausiųjų interesus, ar nusilenks tautos ir valstybės poreikiams.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
