Pats tas pavadinimas – (chruščiovinis) atlydys/atšilimas – yra gana sąlygiškas: jei lygintume su stalininio įšalo represijomis, tai tikrai būta atlydžio, o jei su civilizuotos šalies santvarka – tai pats tikriausias įšalas. Visgi, po tremčių ir žiaurios ideologinės priespaudos, Chruščiovo atlydys lietuvaičiams pasirodė gaivaus oro gurkšniu, nors „kukurūzninkas” ir ėmėsi aršios ateistinės kampanijos. Kita vertus, įvyko pasaulinis jaunimo festivalis imperijos sostinėje, dažnas pirmąsyk išvydo laisvų šalių jaunimą. Maskvoje surengė parodą Jungtinės Valstijos, apakinusios sovietijos gyventojus techniniais pasiekimais.
Kiek lietuvių nuvyko maskolijon pasižmonėti šioje parodoje, nėra žinoma, tačiau pozityvių permainų būta ir Lietuvoje (pasikartosiu – lyginant su paranojiško diktatoriaus valdymo laikotarpiu). Vilniui 6-as ir 7-as dešimtmečiai – laipsniško lietuvėjimo laikmetis, pirmiausia dėka sostinėn atvykusio studijuoti jaunimo, atlydžio kavinėse ėmusio groti „žalingą sovietinėms ideologijai ir pasaulėžiūrai” džiazą ir mikliai kraipyti kulnus šokant tvistą. Po keliolikos metų nacistinės ir sovietinės okupacijų, mūsų šalin prasiskverbė gaivesnis užsienio alsavimas, atvyko pirmosios emigrantų grupės. Kokį Vilnių išvydo iš užjūrių atskridę lietuviai, kokį jį matė mūsų tėvai ir seneliai? Pasidairykim šešto dešimtmečio vidury.
