Dairydamiesi į sovietų imperijos kurpėjų biografijas, tik probėkšmiais pasidairėme į neordinarinį sovietijos veikėją, pagarsėjusį ekscesais ir kliurkomis. Gausybe anekdotų apipintą L.Brežnevą, pagrįstai kaltinamą “brežneviniu sąstingiu” įsigalėjusiomis sovietinės sistemos ydomis nustelbia itin prieštaringa ir nenuspėjama jo pirmtako – Nikitos Chruščiovo – veikla 1953-1964 metais. Buvęs uolus diktatoriaus Josifo Stalino sėbras ir pakalikas, Chruščiovas išvertė kailį, praėjus vos trejiems metams po diktatoriaus mirties, XX kompartijos suvažiavime rėžęs ugningą kalbą apie Stalino asmens kulto žalą sovietinei imperijai. Dar po gero dešimtmečio pats Chruščiovas bus nustumtas iš valdžios olimpo, ir šįkart suokalbį prieš savąjį patroną suorganizuos Chruščiovo protežė Leonidas Brežnevas. Prie pastarojo personažo ir jo šeimos reikaliukų mes dar sugrįšime kitoje kelionėje praeitin, o šįsyk pasidairysim į Chruščiovo biografiją bei tragiškas nesėkmes jo veikoje.
Ankstyvoji biografija ir karjeros pradžia
Chruščiovo biografija, rodos, liudija garsųjį Stalino posakį, kad “kiekviena melžėja gali valdyti valstybę”. Chruščiovas gimė XIX amžiaus pabaigoj šachtininko šeimoje, ūgtelėjęs žiemos metu lankė dvasininkų globojamą pradinę mokyklą, o vasaromis piemenaudavo. Sulaukęs devynerių, Chruščiovas buvo tėvo pasiimtas iš mokyklos, nes gimdytojo žodžiais tariant, “iki trisdešimties skaičiuoti išmoko, o daugiau trisdešimties rublių nebus vertas”. Šachtininkai gyveno barakuose po 50-70 žmonių vienoje patalpoje, miegodavo dviaukščiuose gultuose, džiaudami rūbus ir autus ant palubėje pakabintos virvės. Antruosiuose gultų aukštuose miegoję šachtininkai nesivargindavo naktį eiti į tupyklą, ir persivėrę iš gulto šlapindavosi ant aslos. Chruščiovui būnant paaugliu, šeima persikėlė į Juzovką – taip anuomet vadintas carinės imperijos sudėtyje buvęs Doneckas. Beje, Chruščiovas visur pabrėždavo savo rusišką kilmę, ir dirbdamas keliolika metų Ukrainos kompartijos organuose, kalbėjo tik rusiškai, ir ukrainiečių kalbos nesimokė.
Persikėlus į Juzovką, Chruščiovo tėvas įsidarbino šachtoje, motina dirbo skalbėja, o jis pats valė garo katilus, vėliau kurį laiką buvo batsiuvio mokiniu bei prekiavo turguje. Po kurio laiką Chruščiovų šeima išvažiavo į kasyklą šalia Juzovkos, ten keturiolikmetis Nikita tapo šaltkalvio mokiniu ketaus lydymo fabrike. 1912-ais jis jau dirbo šaltkalviu šachtoje ir nebuvo paimtas karan 1914-ais, nes turėjo šachtininko statusą. Po bolševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais, Chruščiovas įstojo bolševikų partijon 1918-ais ir dalyvavo brolžudiškame pilietiniame kare, politinio komisaro pareigose. 1920-ais armijoje baigė politinę mokyklą, dalyvavo malšinant pasipriešinimą Gruzijos/Sakartvelo teritorijoje. Politinė Chruščiovo karjera įgavo esminį postūmį, kai 1929-ais įstojęs mokytis Pramonės akademijon, susipažino su Stalino žmona Nadiežda Alilujeva (vėliau nusižudžiusia dėl patiriamo nuolatinio žeminimo). Chruščiovas šią pažintį vadino “laimingu gyvenimo loterijos bilietu”.
Nikita Chruščiovas su pirmąja žmona Jefrosinja Pisareva 1916-ais.
Šeima ir vaikai
Chruščiovas buvo triskart vedęs, susilaukė penkerių vaikų. Pirmąsyk vedė būdamas vos dvidešimties, santuokoje gimė dukra ir sūnus, žūsiantis Antrojo pasaulinio karo metu. Skirtingai nuo putininės klikos vaikiščių, nuo grobikiško karo Ukrainoje besislepiančių užsienyje, stalininių bonzų vaikai dalyvavo Antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Nelaisvėn pakliuvo ir pražuvo diktatoriaus Stalino sūnus, o Chruščiovo vyresnysis sūnus (gimęs santuokoje su J.Pisareva) tapo naikintuvo pilotu. Viename mūšyje Chruščiovo sūnaus lėktuvas buvo apšaudytas, ekipažas sužalotas, tad po operacijos Chruščiovo sūnaus koja tapo keliais centimetrais trumpesnė už kitą, tačiau kareiva grįžo rikiuotėn. Oro mūšyje Chruščiovo sūnaus lėktuvas buvo pamuštas ir nukrito pelkėje, tad Chruščiovo sūnaus kūnas taip ir nebuvo surastas. Pirmoji Chruščiovo žmona mirė nuo šiltinės 1919-ais. Chruščiovo sūnui žuvus fronte, jo žmona buvo represuota ir išlaisvinta tik 1956-ais, tad Chruščiovas įsidukrino marčios dukrą – savo anūkę.
Civilinėje santuokoje su antrąja žmona – vieniša mama Marusia (pavardė nežinoma) Chruščiovas pragyveno neilgai – vos pora metų nuo 1922-ų. Trečiosios vestuvės su Nina Kucharčiuk surengtos 1924-ais, tačiau oficialiai pora susituokė po 41-ių metų – 1965-ais. Dabartinėje Lenkijos teritorije gimusi Kucharčiuk pagimdė Chruščiovui tris dukras (viena mirė vaikystėje) ir sūnų. Ilgą laiką gyvendamas Ukrainoje ir turėdamas žmoną-ukrainietę, Chruščiovas ukrainiečių kalbos nesimokė. Chruščiovo sūnus 1991-ais išvyko gyventi į JAV ir tapo šios šalies piliečiu, į JAV persikėlė ir viena anūkė.
Iki pat diktatoriaus mirties Chruščiovas jį uoliai gyrė, ypač stengėsi 4-ame dešimtmetyje, tad sparčiai kilo karjeros laiptais.
Partinė-politinė karjera
Ugningas kalbas apie “didįjį Staliną” ir “vedančiąją Lenino-Stalino partiją” Chruščiovas visuomet lydėdavo mosavimu dešiniuoju kumščiu. Rimto išsilavinimo neturinčiam pataikūnui stalininio teroro metai buvo palankūs, tad jau 1934-ais jis buvo komunistų partijos Maskvos komiteto pirmuoju sekretoriumi, vėliau išsiųstas vadovauti kompartijos Kyjivo komitetui. Asmeniškai pasirašinėjo represuojamų asmenų sąrašus ir buvo itin uolus stalinistas. Nuo 1947-ų Chruščiovas vadovavo jau ne Kyjivo, o visos Ukrainos kompartijai. Kompartijos Centro komiteto prezidiumui vadovavusio Politinio biuro nariu Chruščiovas tapo dar 1939-ais, o 1949-ų pabaigoje buvo pamalonintas paskyrimu darbui imperijos sostinėje, kur ėjo kompartijos Maskvos komiteto pirmininko pareigas. Kartu su Malenkovu, Berija, Vorošilovu, Mikojanu, Kalininu ir Kaganovičiumi, Chruščiovas buvo artimiausiais Stalino sėbrais. Surengęs sąmokslą ir nušalinęs jėgos struktūroms vadovavusį Beriją, Chruščiovas pasirūpino Berijos žūtimi, ir 1953-ais užėmė sostą. Praeis gera dešimtis metų, ir susigadinęs santykius su dauguma buvusių pakalikų, Chruščiovas bus nušalintas iš valdžios, ir septynerius metus leis namų arešto sąlygomis.
Chruščiovas ir Stalinas prezidiume kompartijos renginio metu 1936-ais.
Darbai ir darbeliai
Chruščiovo valdymo laikmetis ne veltui vadinamas “atlydžiu”: buvo paleista daug politinių kalinių, o represijų aktyvumas gerokai sumažėjo, palyginti su Stalino valdymo laikotarpiu. Abortas ir vėlavimas į darbą buvo dekriminalizuoti, panaikintas draudimas keisti darbą. Ženkliai sutrumpėjo darbo valandos ir prailgintos apmokamos atostogos. Kolūkinės produkcijos supirkimo valstybinės kainos padidintos tris kartus. Buvo atlikta pinigų reforma, kuri leido kuriam laikui stabilizuoti šalies ekonomiką. Priimtas naujas visuotinis pensijų įstatymas. Pradėta aktyvi būsto – tegul ir ankšto bei nepatogaus – statyba, sugrįžta prie modernistinės architektūros. Transporto sektoriuje buvo atlikta reforma, pradėti tiesti nauji greitkeliai. Nutrauktas garvežių eksploatavimas geležinkeliuose, juos pakeitus dyzeliniais ir elektriniais lokomotyvais. Pasiekta didelė sėkmė kosmoso tyrinėjimų srityje.
Kita vertus, Chruščiovo vardas siejamas ir su griežčiausios antireliginės kampanijos organizavimu pokario laikotarpiu, darbininkų manifestacijos sušaudymu Novočerkaske, mirties bausmėmis nelegaliems valiutos prekeiviams ir korumpuotiems prekybos darbuotojams, kuriuos sovietų propaganda vadino „socialistinės nuosavybės grobikais“. Chruščiovui priskiriami klaidingi sprendimai žemės ūkio srityje – ypač smarkiai klysta, įsisavinant stepes, anuomet vadintas “plėšiniais”, bei stambinant kaimus. Chruščiovo “nuopelnai” yra 1956 m. Vengrijos sukilimo numalšinimas, Boriso Pasternako ujimas ir avangardistų menininkų persekiojimas. Chruščiovo sprendimai užsienio politikoje – sukelta branduoliniu konfliktu galėjusi tapti Karibų krizė – vertinami itin nevienareikšmiškai. Jo valdymo metais išaugo įtampa tarp SSRS ir JAV – buvo pavojingiausia Šaltojo karo fazė. Chruščiovo vadovaujama destalinizacijos politika lėmė griūtį santykių su komunistinėmis Envero Chodžos vyriausybėmis Albanijoje ir Mao Zedongo Kinijoje. Tačiau Kinijai buvo suteikta pagalba kuriant kiniškus branduolinius ginklus, suteikiant SSRS turėtos jų gamybos technologijos dalį.
Chruščiovas lankosi kukurūzų auginimo laukuose Stavropolio krašte 1958-ais.
Avantiūrų žemės ūkyje pasekmės
Septintojo dešimtmečio pradžioje SSRS susidarė sunki ekonominė padėtis. Dėl problemų žemės ūkio ir finansų srityse 1962 m. pradžioje šalyje smarkiai trūko duonos, grūdų, augalinio aliejaus, mėsos, pieno ir kitų pagrindinių maisto produktų. Daugumoje šalies regionų buvo įvestos kortelės daugeliui maisto produktų. Pavasarį ir vasaros pradžioje duonos stygius dėl žlugusios stepių įsisavinimo programos buvo toks pastebimas, kad SSRS Chruščiovas pirmą kartą nusprendė grūdus pirkti užsienyje. 1962 m. birželio 1 d. visuose centriniuose laikraščiuose buvo paskelbtas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl mėsos ir pieno produktų kainų didinimo“. Mažmenines mėsos ir jos gaminių kainas nuspręsta didinti vidutiniškai 31 proc., sviesto – 25-35 proc. Laikraščiai šį įvykį pristatė kaip „visų dirbančiųjų prašymą“.
Tą pačią dieną Novočerkasko mieste, Rostovo srityje, elektrinių lokomotyvų gamyklos darbuotojai ir kiti miestiečiai ėmė streikuoti, reaguodami į kylančias kainas ir mažėjančius atlyginimus. SSRS vadovybės sprendimu į miestą buvo įvesta kariuomenė. Birželio 2 d. protestuotojai susirinko prie miesto administracijos pastato, ir atsisakė išsiskirstyti sovietų kariuomenės vadukų įsakymu. Kareivos pradėjo siautėti, šaudydama į protestuotojus, nužudydami 26-is žmones ir sužeisdama 87-is, įskaitant vaikus. Po šių įvykių buvo suimtas daugiau nei šimtas streikuose dalyvavusių žmonių, dalis jų nuteisti mirties bausme. Visa informacija apie šiuos įvykius buvo įslaptinta, ir sovietų vadovybė ją slėpė iki pat 1991-ų.
1958-ais Chruščiovas ėmė vykdyti politiką, nukreiptą prieš asmeninius sklypus – nuo 1959-ų miestų ir darbininkų gyvenviečių gyventojams buvo uždrausta laikyti gyvulius, valstybė supirko kolūkiečių asmeninius gyvulius. Kolūkiečiai pradėjo masinį gyvulių skerdimą. Ši politika sumažino gyvulių ir paukščių skaičių ir pablogino valstiečių padėtį. Kukurūzų auginimo kampanijos įkarštis buvo 1962-ais, kai kukurūzais buvo apsėta 37 mln. hektarų, tačiau tik 7 mln. suspėjo subręsti. Šeštajame dešimtmetyje padėtį žemės ūkyje pablogino regioninių kompartijos komitetų suskirstymas į „pramoninį“ ir „žemės ūkio“. 1964-ų gruodį, praėjus dviem mėnesiams po Chruščiovo nušalinimo, ši reforma buvo atšaukta.
Į chruščiovinio “atlydžio” laikmetį sugrįšime netrukus, o šioje kelionėje praeitin mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
