1965 metų vasarą, kaip ir tris pastaruosius metus, vėl susiruošiau į kalnus. Šį sykį – į Sibire prie Jenisiejaus esančius Vakarų Sajanus. Keliavome keturiese: du neseniai studijas baigę biologai (aš ir mano kursiokas Rimas B.) ir du geografai (Aušra J. bei Algis T.). Algis buvo ir šio žygio sumanytojas bei vadovas. Keliaudami nusigavome į laukines, negyvenamas, sunkiai pasiekiamas ir praeinamas vietas, esančias tarp Chakasijos ir Tuvos. Čia iš tolimų gyvenviečių kartais užklysdavo pavieniai medžiotojai, žvejai, maralo šaknų rinkėjai. Per mėnesio trukmės žygį kalnų taigoje tik du kartus sutikome žmones: grupę arkliais keliaujančių geologų ir prie upės gyvenančią medžiotojų bei žvejų šeimą. Mes čia irgi pasijutome “taigos bastūnais”. Maitinomės daugiausia tuo ką sumedžiodavome, sužvejodavome, pririnkdavome. Mūsų pirmykštis planas – plaustu plaukti Kantegyro upe link Jenisiejaus, kol pasieksime gyvenamas vietas, greitai žlugo. Upė, kuri pradžioje atrodė rami, vėliau daugelyje vietų šniokšdama ir putodama ritosi per akmenų riedulynus, smarkia srove blaškėsi tarp abipus kylančių kalnų ir aukštų pakrantės uolų. Sunkus ir nepaslankus plaustas šiai upei netiko. Po trijų dienų plaukimo patyrę rizikingų nuotykių plaustą turėjome palikti ir keliauti pėsčiomis įveikiant rodos neįveikiamas pakrančių uolas. Žinoma, grožėjomės nuostabiais upės ir pakrančių vaizdais, kalnų taigos panoramomis. Bet šis žygis visiems mums buvo ir bene sunkiausias jėgų bei ištvermės išbandymas. Žemiau pateikiu dalį šios kelionės dienoraščio įrašų ir nuotraukų.
Plaustu Kantegyro upe. 1965.08.26
Iki pietų baigėme tvarkyti plaustą, – sukalėme kabes, įtvirtinome vairinį irklą, padarėme pakilią aikštelę kuprinėms, išsikirtome kartis atsispirti į dugną. Papietavę, iškilmingai išplaukėme – Algis „saliutavo“ savo šautuvu, Aušra sudaužė „šampaną“ (vandens pripiltą butelį), Rimas ir aš fotografavome. Po to iš mano slaptų atsargų surūkėme po korėjietišką cigaretę, ir, atsistūmę nuo kranto, išplaukėme…
Nuotykių ilgai laukti neteko. Mus pagavo srovė ir, sukaliodama plaustą į visas puses, greitai nešė jį per putotas šniokščiančias bangas. Nors ir kaip stengėmės, valdyti plaustą sekėsi labai sunkiai. Aš ir Rimas ilgomis kartimis bandėme atsispirti į dugną ir nukreipti plaustą reikiama kryptimi. Bet dažniausiai tas nepavykdavo, nes stipri srovė plėšė kartis iš rankų, jos slydo dugno akmenimis, o plaustas plaukė taip greitai, kad nespėjus pasiekti dugno, sunkias kartis tekdavo kelti iš vandens ir vėl bandyti jomis atsispirti. Stovint ant slidžių rąstų tą daryti buvo ypač sunku, dažnai prarasdavome lygsvarą. Kad posūkiuose plaustas neatsitrenktų į uolas ar iškilusius akmenis, stengėmės laikytis arčiau to kranto kur link suka upė, nes ten buvo silpnesnė srovė. Bet, taip plaukdami, netrukus užstrigome seklumoje ant akmenų. Teko lipti į sraunų šaltą vandenį, ir bandyti kartimis ar rankomis jį nustumti, kartu saugantis, kad pačių nenuneštų srovė. Pagaliau nusistūmę nuo seklumos ir pradėję plaukti, priekyje vėl išvydome staigų upės posūkį, kuriame pagrindinė srovė atsitrenkusi į pakrantės į uolą, putodama krenta žemyn. Tad plaukėme kuo arčiau priešingo kranto ir buvome laimingi, kai praskriejome pro pavojingą uolą jos nekliudydami.
Prieš kitą posūkį neberizikavome, sustojome prie kranto, o Algis išėjo žvalgybon. Grįžęs pranešė, kad priekyje laukia dar pavojingesnis posūkis, kuriame srovė atsitrenkia į didžiulę uolą. Nenorėdami pirmą plaukimo dieną patirti katastrofą, sugalvojome tokį planą, – aš ir Algis plauksime plaustu, o jam artėjant prie uolos, išmesime virvę krante stovintiems, kad bėgdami krantu, jie laikytų plaustą toliau nuo pavojingos vietos. Taip ir darėme, bet viskas buvo veltui, – plaustas plaukė taip greitai, kad įsikibusius į virvę Aušrą ir Rimą iškart pargriovė į upę. Dar akimirka, ir jis, paniręs į kunkuliuojantį vandenį, šonu trenkėsi į uolą, bet neapvirto, tik kažkas sutreškėjo. Aš ir Algis išsilaikėme plauste, ir štai jau skriejame žemyn, šlapi ir sutrikę, bet sveiki. O svarbiausia, kad plaustas liko sveikas, tik storos geležinės kabės susilankstė, susikūprino, lūžo vairo irklo atrama. Šiaip taip prisistūmėme prie kranto, kur netrukus mus surado Aušra ir Rimas. Buvome visi šlapi, tad sukūrę laužą, džiovinomės drabužius. Po kiek laiko vėl leidomės plaukti, bet plaukėme neilgai, – užstrigome ant didelio vandenin panirusio akmens pačiame upės viduryje. Ilgai vargome siūbuodami plaustą į šonus, stumdami jį kartimis, kol pagaliau jis atsilaisvino. Bet toliau nebeplaukėme, nes jau temo, buvome šlapi, išvargę ir alkani.
Taigi, pirmąją dieną nuplaukėme gal tik 6-7 km. Patyrėme gerą „krikštą“, o svarbiausia, nežinojome kas mūsų dar laukia priekyje, ar plaustu bus įmanoma toliau plaukti. Kad nešaltume naktį, iškūrenę laužą ir nužarstę žarijas bei prikloję eglės šakų, toje vietoje statėme palapinę. Nors buvo giedra, žvaigždėta ir šaltoka naktis, mes miegojome šiltai.
1965.08.27
Šiandieną aš verdu pusryčius. Atsikėlęs 7 val. užkaičiau per naktį mirkusias pupeles ir paėmęs Algio šautuvą, išėjau pavaikščioti, parinkti grybų, pažvalgyti upę kur turėsime plaukti. Rytas buvo puikus, greit pririnkau grybų, nušoviau vieną voverę ir vieną jerubę, prilaužiau beržo „čiagos“, kurią naudojame vietoj arbatžolių. Kai grįžau, visi dar miegojo. Tad pusryčiai buvo per pietus, bet buvo puikūs, – jerubių, pupelių ir grybų sriuba su spirgučiais, kepti grybai ir voverės šašlykas, „čiagos“ arbata ir po tris gabaliukus cukraus.
Išplaukę, netrukus „sėdome“ ant akmens beviltiškoje padėtyje, – negalime nei nusistumti nuo jo, nei pasiekti krantą. Apie valandą kamavomės, kol plaustą galu gale išlaisvinome. Bet nesėkmės tik prasidėjo. Netrukus užstrigome plačioje seklumoje. Vėl būdami iki pusės vandenyje kėlėme, traukėme, stūmėme plaustą. Po to, kiek paplaukę, “sėdome“ iškart ant dviejų akmenų, nuo kurių nepavyko išsilaisvinti iki pat vakaro. Dar gerai , kad užstrigome netoli kranto. Iš krante rastų medžių padarėme į plaustą „lieptą“. Vakarienei iš paskutinių miltų kepėme paplotėlius, suvalgėme po gabaliuką lašinių, gėrėme arbatą.
1965.08.28
Anksti ryte su Rimu išėjome medžioti. Parnešėme po dvi jerubes ir grybų. Po pietų Algis prigaudė apie tris kilogramus kiršlių. Vakarop pradėjome plausto gelbėjimo operaciją. Naudodami svertus ir rastigalius, po dviejų valandų įtempto darbo, nutraukėme nuo akmenų savo sunkųjį plaustą, bet likome šlapi ir sušalę. Vakarienei Aušra pririnko bruknių ir išvirė uogienę, kuri labai tiko prie “čiagos” arbatos. Vakare prie laužo bandėme rūkyti samanas, bet nebuvo jokio skonio, tik popieriaus dūmai graužė gerklę. Rimui gerai – jam tabakas nerūpi.
1965.08.29
Išplaukėme 10 val. Tris staigius upės posūkius, kuriuose vanduo atsimuša į uolas arba putodamas ritasi per didelius akmenis, įveikėme sėkmingai. Bet tuomet kelią pastojo išvirtęs beveik siekiantis vandenį beržas. Sustabdyti plaustą jau nebegalėjome. Kai srovės nešamas plaustas palindo po medžio kamienu, mes spėjome jį peršokti. Tik Aušra nespėjo ir buvo nustumta į upę. Bet aš sučiupau jos fotoaparato dirželį ir po to ją pačią ištraukiau vėl ant plausto. Per šį nuotykį Aušrai buvo sumušta nugara, Algiui perrėžta koja, praradome vieną kartį atsispirti dugnan. Netrukus sustojome džiovinti rūbus ir sumedžioti ką nors vakarienei, nes pietauti jau senokai nustojome, t.y. valgome tik du kartus per dieną. Kol Aušra džiovinosi prie laužo, aš su Algiu išėjome medžioti. Per pusantros valandos aš nušoviau tris, Algis vieną jerubę, taigi bus visiems po vieną. Pagal Rimą, mes jau sumedžiojome 35 jerubes.
Iki vakaro dar buvo laiko, tad vėl leidomės plaukti. Nors vairavome labai atsargiai, kad nepatekti į pavojingas vietas, greitai nutiko dar vienas nuotykis. Stipri vandens srovė pagavo plaustą nešti tiesiai į viduryje upės iškilusį didžiulį riedulį. Plaustas atsitrenkė į jį šonu, o stipri srovė panardino vieną plausto šoną ir ėmė jį versti. Laimei plaustas visai neapvirto, o apsisukęs išsitiesino ir nuplaukė nuo riedulio. Bet smūgio metu jame pavyko išsilaikyti tik man, nes buvau įsikibęs į vairo tvirtinimą, o visi trys bendrakeleiviai atsidūrė putojančioje vandens srovėje. Matydamas juos besikapanojančius netoliese, mečiau ton pusėn ant virvės pririštą pagalį, atstojantį mums gelbėjimo ratą. Jis nukrito vandenin vos nekliudęs Rimo galvos. Tuo tarpu visi jau plaukė krantan, kuris laimei buvo nepertoli. Likęs plauste vienas visomis jėgomis bandžiau nukreipti jį krantan. Bet stipri srovė nešė plaustą tolyn, keletą kartų vos neužnešė ant pusiau išnirusių akmenų. Tik už puskilometrio upė praplatėjo, kiek aprimo, ir aš prisistūmiau prie kranto. Netrukus pasirodė ir visi plausto keleiviai – laimingai išplaukę ir sveiki. Džiaugėmės, kad plaustas neapvirto, kad srovė nenunešė pririštų plauste jerubių. Vėl kokią valandą saulėje ir prie laužo džiovinomės rūbus. Aš per tą laiką ant žiogų sugavau du didelius, beveik kilograminius kiršlius.
Išsikirtę naujas plaustui stumti naudojamas kartis, čia vadinamas “šestais“, netrukus vėl išplaukėme. Kiekvienas upės posūkis galėjo turėti naujų pavojų. Todėl visą laiką įtemptai žiūrėjome į priekį, vairiniu irklu ir kartimis nukreipdavome plaustą tai į kairę, tai į dešinę, laviruodami tarp grėsmingai putojančių riedulių. Pro mus plaukė nuostabiai gražios uolėtos pakrantės, bet nebuvo kada jomis gėrėtis. Po valandos plaukimo, jau vakarop, viduryje upės užstrigome ant iš toliau beveik nematomų riedulių. Gal pusvalandį įsibridę iki juosmens, bandėme plaustą nuo jų nustumti, bet nieko nesigavo. Buvome taip sušalę ir išvargę, kad palikę plaustą, išbridome į krantą, sukūrėme laužą, apšilome ir nutarėme čia nakvoti, o plausto gelbėjimą atidėti rytdienai.
Vakarienei turėjome po virtą jerubę, keptų kiršlių, o vietoje arbatos, – vanduo kuriame virė jerubės. Sutemus pradėjo lyti ir lijo iki pusės nakties. Miegoti buvo šalta, nes palapinės vietos nepašildėme kūrendami laužą.
1965.08.30
Ryte Algis ir Rimas išėjo medžioti, Aušra guli palapinėje, aš verdu pupeles, rašau dienoraštį. Vakar abu mano batai visai „išsižiojo“, dešinysis batas nebesilaiko ant kojos. Mūsų drabužiai purvini, skylėti, daugelyje vietų padegę. Mes patys ne kasdieną prausiamės ir šukuojamės, apžėlėme barzdomis, maitinamės beveik vien tuo, ką duoda taiga. Žodžiu, tapome tikri taigos klajūnai.
Rimas ir Algis parnešė tik porą riešutinių ir keletą grybų. Pavalgę, nutarėme šiandieną ilsėtis ir gaudyti žuvį, nes nebeturime ką valgyti. Po pietų visi trys per porą valandų prigaudėme tiek kiršlių, kad netilpo į puodą. Nuotaika iškart pagerėjo, ėmėme doroti, kepti ant keptuvės ir ant smaigų, prisivalgėme kiek lenda ir dar rytdienos sriubai liko. Jau artėjo vakaras. Nutarėme, kad neverta gelbėti mūsų plaustą, nes tokioje upėje jis mums teikia daugiau vargo ir pavojų, negu einant pėsčiomis. Tokį sprendimą gal lėmė ir tai, kad iki soties prisivalgius, nesinorėjo bristi į šaltą vandenį ir vėl ilgai vargti. Nakčiai palapinę statėme laužavietės vietoje, tad pradžioje miegoti buvo net per karšta.
Tęsinys – netrukus. Autoriaus nuotraukos.
