Tai bent užduotis valdžios vyrų ir moterų galvose: ką gi daryti, kad atsliūkinę okupantai vėl nesiropštų į Gedimino pilies bokštą su savuoju škurliu, kaip 1944-ais? Didinti finansavimą! Puiki ir savalaikė mintis, tik kaip jį didinti, ir ar pakaks vien dosnesnių pinigėlių? Trejus metus Ukrainoje vykstantis karas, atrodo, mažai ko pamokė apsnūdusius ir gerovėje paskendusius Lietuvos valdininkus. Sunkoka jiems suprasti, kad pinigai nekovoja ir apskritai ne kažin ką lemia. Mūšio lauke kovoja žmonės, motyvuoti siekiu apginti valstybę, laisvę, ateitį, demokratiją, teises, artimuosius ir savo gyvybes, o ne kurio nors ponulio turtus.
Galime iki pamėlynavimo keikti radikalius Trampo žingsnius, tačiau juose esama ir pragmatizmo pagrįsto JAV oligarchų interesais. Tik laiko klausimas, kada JAV prezidentas aiškiai išrėš gerovės pilvus užsiauginusiems Europos biurokratams: „Arba skiriate deramą finansavimą gynybai, arba išstojame iš NATO, ir tegul tuomet rusai pakartoja Suvorovo žygį per Alpes!”. Kaip mat surauks ne antakius briuseliniai valdininkėliai, sumoję, kad nuskurėlių minia gali mikliai atsibelsti ne tik į Vilnių, bet ir į kokią Romą ar Barseloną. Tokia perspektyva sušvietė ir Lietuvos lyderiams, bet kol kas miglotai suprantama šalelės finansų ir verslo elitui.
Kaip gi siūlo stiprinti gynybos finansavimą įvairaus rango politikai ir valdininkai? Karštligiškai ieškoma rezervų ten, kur jų nėra ir ieškoti būtų itin kvaila. Finansų šefas lekia į Europą paieškoms mistinių – neegzistuojančių – gynybos fondų, kurie, atseit, kada nors bus, ir, atseit, skirs „pasienio valstybėms” dosnius pinigėlių srautus. Kebloka bus įrodyti vynelio prisisiurbusiam italui ar turistais pertekusiam portugalui, kad reali yra ruso – ne turisto, o valdovo – perspektyva. Biznį iki šiol varantys su okupante-agresore Rusija pietiečiai vargu ar skubės suprasti Baltijos šalių nuogąstavimus – verčiau paknarks išsitiesę popietiniam poguliui po palme.
Ar įsivaizduojate, kad Europos, o ir ne tik jos, valstybės būtų skyrę ginklus ir lėšas Ukrainai gintis, jei toji imtų inkšti: „Pinigų neturiu, motyvacijos stokoju, bet jeigu sukursite fondą, tai atmušim rusus..”. Todėl ir buvo viskas priešingai: ukrainiečiai stojo skersai kelio okupantui, nebijojo žūti mūšio lauke, tuomet ir sulaukė deramos pagalbos. Rodos, viskas aišku kaip „dukart du”, bet ne Lietuvos funkcionieriams ir turtingiesiems. Sunku patikėti, kad iki šiol esama glušpetrių, kurie mano, kad jie ant sofutės pagulės, skaičiuodami savuosius turtus, o prasčiokėliai eis ginti turtuolių verslus, fabrikus, pilaites ir vilas? Parodykit man tokį naivuolį, ir aš jam mikliai paaiškinsiu, kad alkanai ordai atsibasčius Lietuvon, jis netruks likti be kelnių.
O pasiūlymai dosnesniam gynybos finansavimui pilasi it iš gausybės rago: Vilniaus vadas ir jo draugužiai mikliai sumetė, kaip pasinaudoti saugumo siekiu, ir siūlo pusvelčiui išparceliuoti valstybines įmones bei miestui priklausančias žemes. Tikrų niektauzų vertas pasiūlymas kaip pasipelnyti bet kurioje situacijoje. Kitas valdininkėlis užsimojo didinti mokesčius smulkiajam verslui, kuris, atseit, lieka smulkiuoju ir neauga todėl, kad išliktų mažesni mokesčiai. Kokioje utopijoje reikia gyventi, kad imtum taip svaičioti: kuris gi verslas nenori tapti stambiuoju, tik anaiptol ne kiekvienam pavyksta!
Visų „pasiūlymų” gynybos finansavimui didinti neverta ir vardinti – tai labiau iliuzoriniai pasvaičiojimai, o ne realūs keliai, sprendimai. Visgi, kad ir kaip rangytųsi ir šalintųsi vienintelio įmanomo šaltinio finansų „žinovai”, jo išvengti nepavyks – teks didinti pajamų mokesčius turtuoliams, iki šiol Lietuvoje gyvenantiems kaip finansiniame „Dievo užantyje”. Progresiniai mokesčiai didžiausias pajamas – nepainiokime su darbo užmokesčiu – gaunantiems mūsuose yra itin menki, todėl ir biudžetas sudaro vos ketvirtadalį BVP, ir, be gynybos poreikių, tragiškai trūksta lėšų socialinėms reikmėms.
Suprantama, kad liberalaus raugo prisisunkę finansų skirstytojai bandys paskirstyti gynybos kaštus kiekvienam mūsų, juk sykį jau buvo „važiuota” iš krizės ant kaulėtų pensininkų pečių, nusavinant ir taip menkų pensijų dalį. Visgi, šįkart „melžti” vargingiausius ir vidutiniokus nebeužteks – teks dirstelėti ir į turtuolių kišenes, nebent šiuos žavės perspektyva prarasti labai labai sąžiningai sukauptus turtus. Ar ryšis teisingesniam apmokestinimui „kairiaisiais” save deklaruojantys valdantieji, ar iki žemės lankstysis prieš fabrikantus ir žemvaldžius, lupdami nuo tautos devynis kalius? Pamatysim.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
