Meluočiau jums, sakydamas, kad „myniau” du šimtus kilometrų iki Jurbarko tam, kad parengčiau šią apybraižą. Važiavau ne į Jurbarką, o į kitoje Nemuno pusėje esančius Kidulius, kuriose gausiai ukrainietės šeimai (net penki vaikai!) buvo rastas tegul ir labai kuklus, bet visgi saugus būstas. Reikalas buvo 2023-ų metų balandį, kai putininiai orkai visa jėga spaudė ukrainiečius, o aš turėjau nemažai darbelio vežioti pabėgėlius talpiu „busu”. Pasiėmęs vyriausiąją ukrainietės dukrą, paskubėjau nuvažiuoti į banką atidaryti jai sąskaitą, kad manieji giminaičiai ir draugai turėtų kur pervesti pinigėlius paramai. Banke susilaukiau visiško abejingumo ir nepasirengimo, rodos, elementariam reikalui, o štai picerijoje porą didelių picų man iškepė labai operatyviai, kai paminėjau, jog jas vešiu pabėgėliams. Dar spėjau pasifotografuoti bažnyčią, sukirsti dalį picos ukrainietės naujojo būsto kieme, ir skubėjau važiuoti namolio, nes tamsoje vairuoti jau kebloka, kai tau 50+… Visgi, ketinimas parengti apybraižą apie Jurbarko praeitį subrendo jau tuomet, nes buvau nemažai skaitęs apie ilgiausio Lietuvoje tilto „kaimyną”, kadaise nemenkai pasipelnydavusį-prakutusį būtent laivininkystės dėka. Beje, sergantiems istoriniu daltonizmu ši apybraiža gali sukelti pykčio priepuolį, nes visapusiškai pažvelgti į sovietmetį sugeba anaiptol ne kiekvienas.
Taigi, koks Jurbarkas buvo sovietmečiu, kuo gyveno, kaip augo ir plėtėsi, kuo užsiėmė jurbarkiečiai? Mūsų kelionę praeitin dalinsime į du etapus: pirmasis – chruščiovinio atlydžio (1954-1964) dešimtmetis, antrasis – vėlyvasis sovietmetis, t.y. 9-as dešimtmetis. Šešto dešimtmečio pabaigoje Jurbarkas nedidelis – kiek daugiau nei keturis tūkstančius gyventojų turintis. Miesto plotas – keturi šimtai hektarų, Jurbarke netrūksta pramonės įmonių: veikia linų apdirbimo fabrikas (nuo 1950-ų), laivų remonto dirbtuvės, autotransporto bazė, dar nuo tarpukario veikia sviesto gamykla. Yra skerdykla, letpjūvė, stalių dirbtuvės, koklių gamybos cechas, statybinių organizacijų gamybinės bazės, vaisvandenių gamykla „Nemunas“, malūnas, kepykla, žvejybos bazė, buitinio aptarnavimo kombinatas.
Miesto centre įkurtas parkas, buvusios turgaus aikštės vietoje – skveras, kursuoja autobusai, pagrindinės gatvės – asfaltuotos. Buvusio dvaro parke 1950-ais iškyla skulptūra skulptoriui Vincui Grybui. Nuo carinių laikų Jurbarke veikia ligoninė, yra vidurinė mokykla, menanti XVIII amžiaus vidury (tuomet ji buvo pradine). Liaudies teatras įsikūręs 1947-ais pastatytuose kultūros namuose, yra trijų šimtų vietų plačiaekranis kino teatras (atidarytas 1961-ais), 1956-ais duris atveria Vinco Grybo memorialinis muziejus. Lietuviai netrunka rekonstruoti miesto centrą, pristatyti daugiabučių, visuomeninių pastatų, duris atveria keletas parduotuvių. Beje, įdomu tai, kad turtingą istoriją turinčiame Jurbarke ir tarpukariu buvo panašus gyventojų skaičius – kiek daugiau, nei keturi tūkstančiai.
Visiškai pasikeičia jurbarkiečių gyvenimas, Nemuno krantus 1978-ais sujungus ilgiausiam Lietuvoje tiltui, kurį anksčiau atstodavo keltas. Nepaisant totalaus sovietinio stygiaus, lietuviai galingai paaugina Jurbarką: aštunto dešimtmečio vidury jame gyventojų jau triskart daugiau, nei 1959-ais, taip pat triskart – iki 1250 hektarų – išaugo miesto plotas. Jurbarke veikia viena didžiausių Lietuvoje nerūdinių medžiagų gamykla (pradėjo veikti 1966-ais), 1970-ais „startavęs” statybinių medžiagų kombinatas, dar nuo pokario veikia laivų remonto įmonė, stiprus miško pramonės ūkis, ligoninėje jau ne šimtas, o pustrečio šimto vietų, yra vaistinės bei sanitarijos ir epidemiologijos stotis. 1966-ais duris atveria vaikų sporto mokykla, o devinto dešimtmečio vidury biblioteka gali pasigirti bemaž septyniasdešimčia tūkstančių leidinių. Mieste sparčiai daugėja šiuolaikinių pastatų: 9-o dešimtmečio pradžioje suformuojama nauja aikštė (arch. Gražina Janulytė), iškyla kultūros namai (arch. Rimvydas Šileika), viešbutis (arch. Vytautas Makaraitis), bankas (arch. Rima Girgždytė), DŽDT vykdomasis komitetas (arch. Danguolė Grėblikienė). Beje, jurbarkiečiai sovietmečiu neleidžia uoliesiems funkcionieriams kėsintis į paminklą Vytautui Didžiajam.
Gal kuris pagalvos, kad jurbarkiečiai vien darbu ir duona yra sotūs – anaiptol ne taip esama. Yra estradinis ansamblis, smagiai muzikuojantis jau aštunto dešimtmečio pradžioje. Visgi labiausiai jurbarkiečiai didžiuojasi liaudies teatru, subūrusiu gana solidų kolektyvą – pusketvirtos dešimties artistų, tegul ir saviveiklininkų. Teatro repertuare vyrauja lietuvių rašytojų kūriniai. Įkurtas šeštojo dešimtmečio pradžioje, po kelerių metų kolektyvas pelnė liaudies teatro vardą, nuo tada jam pradeda vadovauti Algirdas Pauliukaitis. Režisūros reikalų imasi Antanas Švedas, Kazimiera Kymantaitė, Stasė Nosevičiūtė, Antanas Zauka.
Kaip gi atrodo kiti kultūros reikalai Jurbarko rajone? Yra – ne tik pačiame Jurbarke – dvi dešimtys ikimokyklinių ugdymo įstaigų, devinto dešimtmečio vidury ugdžiusių bemaž du tūkstančius mažųjų, beveik keturiose dešimtyse bendrojo lavinimo mokyklų mokosi net septyni tūkstančiai moksleivių, yra profesinė technikos mokykla, turinti septynis šimtus auklėtinių. Rajone veikia neveik pusšimtis bibliotekų, turinčių beveik tris šimtus tūkstančių leidinių, kultūringai praleisti laisvalaikį kviečia ketvirtis šimto klubų. Jurbarkiečiai rūpinasi beveik pusantru šimtu kultūros paminklų. Mūsų kelionė į Jurbarko praeitį artėja prie pabaigos, tikiuosi, kad ji neprailgo ir vaizdžiai parodė, kaip lietuviai sugebėjo ir sovietinio režimo sąlygomis grąžinti gimtąjį kraštą. Išauš gaivūs Atgimimo rytmečiai, ir jurbarkiečiai kartus su visa Lietuva imsis šluoti lauk svetimus stabus ir melagingą sovietinę ideologiją.
Pabuvoti Jurbarko praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
