Piešimo sugebėjimus galima išlavinti, bet visgi šiokią-tokią kūrybinę gyslelę ir lakesnę fantaziją reikia įgimti. Draugas mėgo piešti nuo vaikystės, turėjo išsiugdęs savitą, karikatūriškai originalų komiksų stilių, tad jo sugebėjimai neliko nepastebėti. Dariui teko rengti-piešti vadinamąjį sienlaikraštį – savitas sovietinių laikų atributas daugelyje organizacijų, įmonių ir įstaigų – šmaikščiai atspindėjusį mūsiškės vidurinės mokyklos visuomeninį gyvenimą. Išskirtiniu uolumu draugas nepasižymėjo, tad laiptų aikštelėje tarp pirmojo ir antrojo mokyklos aukštų kabėjusį sienlaikraštį atnaujindavo retokai – kas kokį pusmetį. Atsirado jam ir nauja prievolė ar pareiga – sienlaikraščio rengėjas turėjo būti mokyklos komjaunimo komiteto nariu, tegul ir pasyviu, bet visgi dalyviu. Du bičiuliai-karjeristai – Paulius ir Marius – iki užkimimo ginčydavosi komjaunimo komiteto posėdžiuose apie sovietinės tikrovės peripetijas, nes abudu gviešėsi mokyklos komjaunimo komiteto sekretoriaus posto, tačiau šis tebuvo vienas dviems komjaunimo aktyvistams. Visgi nauda iš buvimo komjaunimo komiteto nariu Dariui sušvietė: atsivėrė neregėta-negirdėta aniems laikams galimybė kartu su komitetu nukeliauti į daugeliui neprieinamą užsienį – Rytų Vokietijos, anuomet vadintos Vokietijos Demokratine Respublika, sostinę – Rytų Berlyną.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam metam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
